Kultūros tribūna

Ugnė Marija Makauskaitė

Pokalbis su architekte Sigita Simona Paplauskaite

Viena ryškiausių jaunosios kartos architekčių Sigita Simona Paplauskaitė dalyvavo ne viename projekte, tačiau, ko gero, labiausiai nustebino savo projektu, eksponuotu Londono architektūros festivalyje. Meninėje praktikoje architektė reflektuoja gamtos ir urbanistinio pasaulių sankirtą bei bendruomenių indėlį į miesto kraštovaizdį, taip atliepdama šiuolaikinio pasaulio (o kartu ir Lietuvos) problemas. Dėl šios priežasties įdomu išgirsti jos nuomonę ir kitais miesto bendruomenėms opiais klausimais.

Paulina Pukytė

Trečias kelias

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

Rengėjų inf.

Vilniaus miesto savivaldybei antradienį išsiųstas skundas, kuriame reikalaujama stabdyti Sapiegų parko pertvarkymo projekte numatytų brandžių medžių kirtimo darbus, kol neatlikta želdinių būklės ekspertizė. Dalis vilniečių yra pasirengę realiai neleisti vykdyti neteisėtų medžių pjovimo darbų, naudodamiesi 2017 metais vykusiu Kauno miesto gatvių kaštonų kirtimo precedentu.

Antradienį pateiktas advokato Sauliaus Dambrausko pasirašytas reikalavimas-skundas, adresuotas rangovui „Eika“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir LR Aplinkos ministerijai. Jame teigiama, kad suinteresuota visuomenė nebuvo tinkamai informuota ir viešam svarstymui galutinės projekto korektūros taip ir nebuvo pristatytos. Taip pat nebuvo atlikta želdinių būklės ekspertizė, be kurios medžių kirtimas būtų neteisėtas veiksmas. Reikalaujama atlikti numatytų kirsti medžių ekspertizę ir nevykdyti medžių pjovimo darbų Sapiegų parke, kol ši ekspertizė nebus atlikta.

Už parko medžių išsaugojimą kovojanti bendruomenė pasiruošusi blokuoti medžių pjovimo darbų vadovaudamiesi Želdynų įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi bei LR Susirinkimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi.

Teigiama, kad netinkamas visuomenės informavimas ir medžių kirtimas neatlikus prašomos ekspertizės pažeistų Lietuvos ratifikuotas Orhuso bei Europos kraštovaizdžio konvencijas, taip pat Želdynų įstatymo reikalavimus, dėl to būtų prašoma Aplinkos Ministerijos ir visuomeninių iniciatyvų duomenis apie pažeidimus įtraukti į rengiamas ataskaitas tarptautinėms institucijoms, jas informuojant apie tai, kad Lietuva neužtikrina šių tarptautinių dokumentų laikymosi Lietuvoje, o Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama yra naudojama pažeidžiant pamatinius tarptautinės teisės reikalavimus.

Taip pat reikalaujama projekto korektūrų pristatymus surengti ne darbo laiku bei tokioje vietoje, kurioje būtų užtikrintas visų pageidaujančių asmenų dalyvavimas; nustatyti viešai prieinamą vietą, kurioje pageidaujantys asmenys turėtų realią galimybę išsamiai susipažinti su projektu bei jo korektūromis, jo priedais; nustatyti terminą ir konkretų adresatą, kuriam būtų galima pateikti savo pastabas.

Asociacija „Antakalniečių bendruomenė“ praėjusį trečiadienį pateikė savo pastabas ir pasiūlymus dėl Sapiegų parko pertvarkymo projekto korektūros. Bendruomenė išreiškė nepritarimą masiniam brandžių medžių kirtimui, taip pat pastebėjo, kad daug investicijų pareikalausianti infrastruktūra ir jos išlaikymas apima tik nedidelę parko dalį. Vilniaus miesto savivaldybė išplatino atsakymą, kuriame teigiama, kad į pakartotinius bendruomenės pasiūlymus atsižvelgta nebus.

Ugnė Marija Makauskaitė

Arba vargas dėl sovietinio palikimo

Kodėl apie sovietinį palikimą šnekame šiandien, o ne, pavyzdžiui, dešimtmečiu anksčiau? Nesutinku, jog sovietinio meno šalinimas iš viešų erdvių yra vien „žaizdų išsivalymas“ ar „sovietinio mąstymo nyksmo apraiška“. Mano galva, tai susiję su esamuoju laiku. Amerikiečių rašytojo ir aktyvisto Gregory Sholette’s teigimu, šiandieninis kapitalistinis gyvenimas pripildytas visais „anti-“, kurie tapo svarbia medijų žodyno dalimi.

Ugnė Litvinaitė

Kas kalba tautinėje sakykloje?

Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“ jau ketverius metus paeiliui vasario 17-ąją sujudina tądien dar ore tvyrantį, nors jau vakarykštį šventinį patosą. Kaip ir šio projekto pirmtakės, 1918 m. vasario 17 d. tūkstančiais išėjusios į gatves reikalauti į Lietuvos Tarybą įtraukti visuomenei nusipelniusias to meto moteris, šiuolaikinės Emancipacijos dienos konferencijos organizatorės bei pranešėjos primena apie visuomenės įvairovę ir vieną pagrindinių demokratijos kultūros užduočių jos teisingai paisyti.

Skaidra Trilupaitytė

Arba inovacija kaip planavimo užduotis

 

Kultūros strategai ne pirmą dešimtmetį kalba apie kultūros išteklius ir per kultūrą sukuriamas vertes. Tai byloja ir įvairūs dokumentai. Ne sykį siekta surinkti patikimus duomenis, kurie galėtų pasitarnauti įrodymais grįstos ir į ateities pokyčius nukreiptos kultūros politikos kūrimui. 2001 m. LR Vyriausybė priėmė Lietuvos kultūros politikos nuostatas (beje, sulaukusias nemažai kritikos). Maždaug tuo pat metu nevyriausybinių ir ES organizacijų dėka intensyvėjo anuomet šviežias kultūros ir kūrybinių industrijų žodynas; netrukus pristatytos ir šios srities potencialą mėginančios atskleisti galimybių studijos. 2010 m. LR Seimas patvirtino Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, žadinusias dideles kultūrininkų viltis. Vienas paskutiniųjų į pokyčius nukreiptų dokumentų – LR kultūros ministerijos 2018 m. pabaigoje pristatyta strategija „Kultūra 2030 – Kultūros politikos kryptys“. Minėdama šio dokumento parengiamuosius darbus ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sakė, kad remtasi geraisiais pavyzdžiais ir praktikomis, tam atlikta galimybių studija. Teigta, jog strategija bus „artimiausio dešimtmečio kultūros srities pokyčius ir jų poveikį Lietuvos gyventojams apibrėžiančių esminių nuostatų visuma“.

Ugnė Litvinaitė

Maištaujanti ironija ar sisteminių klišių atgaminimas?

Kol vienos demokratijos pratinasi konstruoti reklamas apsieinant be lyčių stereotipų – tokia, pavyzdžiui, neseniai tapo Didžioji Britanija, pripažinusi šią praktiką žalinga, – kitose tenka susidurti su verslo simpatija stereotipams. Negana to, jų atkartojimas laikomas tabu laužymu

Ugnė Marija Makauskaitė

Lietuvos viešojo meno bėdos

„Pats viešojo meno terminas skamba neigiamai, nes ar ne taip mes vadiname prostitutę, fille publique, gatvės merginą?“ – samprotauja menotyrininkas Klaussas Bussmannas. Šiandien ši mintis skamba gana suprantamai, ir ne tik termino, bet jau ir turinio prasme. Kad viešąjį meną suprantame tik kaip skulptūrą, vis tenka įsitikinti, bet įdomu, kad net ir čia atsiranda problemų. Ne dėl viešojo meno per se, bet dėl viešose vietose statomų skulptūrų ir menotyrininkų vaidmens jas renkantis.

Londono nacionalinės portretų galerijos direktorė Sandy Nairne išskiria ryškiausias meno viešoje erdvėje tradicijas: atminties (skulptūros, monumentai) bei šiuolaikinę, patrauklią ir įtraukiančią šiuolaikinį žiūrovą. Pasak Nairne, dažniausiai problemų kyla atminties bloke dėl tradicija besiremiančių autorių įgūdžių ir vaizduotės stokos, neužbaigto kūrinio realizavimo ar meno kūrinio pastatymo kaip „priedo“ erdvėje.

Audronis Liuga

Kritinės pastabos apie „Kultūrą 2030“

Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“ yra scena, kai Satiną vaidinantis aktorius Dainius Gavenonis prieina prie vieno kurio nors žiūrovo su taurele rankoje ir pasiūlo išgerti už žmogų. Tai daro taip įtaigiai, kad sunku atsisakyti. Ir žiūrovas išgeria. Už žmogų, kuris, nors ir sėdi dugne, bet „skamba išdidžiai“...

Šią scenelę prisiminiau klausydamasis buvusios kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pagrindinio jos darbo ministerijoje palikimo – kultūros strategijos „Kultūra 2030“ – pristatymo: „Strategijos centre yra žmogus. Tai kūrėjas, menininkas, kultūros darbuotojas, ugdantis Lietuvos visuomenę, ir bet kuris mūsų visuomenės grupės atstovas.“ Baigdama darbą ministrė nesikuklindama pareiškė, kad ši strategija – „tai savotiškas kompasas būsimoms pertvarkoms, kurių strateginis tikslas – įtrauki kultūra atvirai visuomenei ir gyventojų gerovei“.

Monika Krikštopaitytė kalbina Reformatų skvero iniciatyvinės grupės atstovę Eglę Mikalajūnę

Reformatų skvero incidentas daugeliui sukėlė vilčių, kad galbūt šį kartą bus atsižvelgta į viešąjį interesą. Nors nemažai kas jau mojo ranka karčiai sakydami, kad kai tokie „tvarkymo“ pinigai ir kai sutartys su rengėjais jau pasirašytos, nėra ko tikėtis. Netrukus teko nusivilti – skveras buvo aptvertas, pagal oficialią versiją – archeologiniams tyrimams, tačiau kažkodėl „Eikos statybos“ tvoromis... Kokios projekto eigos pageidauja Reformatų iniciatyvinė grupė?