Rasos Vasinauskaitės monografija „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“
Lietuvių teatro kritika – ypatingas reiškinys. Chronologijos požiūriu rašyti teatrui ir apie teatrą lietuviškai imta anksčiau nei vaidinti ar režisuoti. Kritikos tekstų paliko įžymiausi visuomenės ir kultūros veikėjai (pvz., Jonas Basanavičius ar Juozas Miltinis). Jau tarpukario dvidešimtmečio (ir profesionalaus lietuvių teatro raidos) pradžioje nuolatinio recenzento publikacijos to meto dienraščiuose buvo įprastas dalykas. Per kiek daugiau nei šimtmetį lietuvių teatro kritika įgijo savitą kultūrą, istoriją ir tradicijas. Nepaisant to, kaip mokslinio tyrimo objektas ši veiklos sritis atrasta vėlai. Būta pavienių straipsnių, studentiškų darbų, tačiau sistemiška kritikos istorijos apybraiža pasirodo tik dabar – Rasos Vasinauskaitės „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, p. 528).
Monospektaklis „Bėgūnė“ Jaunimo teatre
Nors aktoriai svajoja apie sudėtingus, įdomius vaidmenis, retas kuris ryžtasi monospektakliui. Ši forma dažnai sudėtingesnė už kamerinius spektaklius, reikalauja ne tik išminties, kūrybingumo, bet ir literatūrinės medžiagos suvaldymo.
„Dviejų Korėjų susijungimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Prie grimo stalo besiskiriančių moterų, nežiūrinčių viena į kitą, pora: viena kalba veidrodžiui, kita atsako įsmeigusi žvilgsnį į tolį; balto šilkinio chalato gobtuvo išryškintos raudonos prostitutės lūpos; kunigo ašara; violetinė vyriausios sesers suknelės spalva – tai tik keli kiekvienam žiūrinčiajam individualūs, į atmintį įstringantys elementai iš balandžio 20 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvykusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę (vertė Akvilė Melkūnaitė) premjeros.