„Teiresijo krūtis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklis „Teiresijo krūtis“ – tarsi į sceną perkelta sąmonė, kurioje susiduria skirtingų balsų ir vaizdinių nuotrupos. Tai, kas tikrovėje atrodo siurrealu, yra sąmonės realybė. Kaip ir visuomenėje, šioje individualioje ir kartu kolektyvinėje sąmonėje aidi įvairių balsų, kurie nori būti išgirsti, šauksmai – spektaklyje praktiškai ir simboliškai naudojamas garsą stiprinantis megafonas. Kokia šios sąmonės, pirmą kartą Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje parodytos lapkričio 17 d., būsena? Ji kenčianti, liūdna, pikta, kovojanti su svetimomis fantazijomis, dėl prieštaravimų patirianti nuolatinę įtampą. Tokia sąmonė girdi ne tik save, bet ir kitus, dažniausiai nuvertinančius ir kritikuojančius balsus.
Laiškai apie teatrą (XV)
Ruduo prasidėjo lengvais spektakliais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jo Strømgreno „Ruletė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023) yra labiau „vienkartinis kūrinys“, palyginti su jo „Durimis“ (LNDT, 2018). „Ruletės“ prasmės tiesmukesnės nei poetiškųjų „Durų“, kuriose abstrakčių, prasmes išplečiančių choreografijos elementų buvo daugiau, kaip ir tavo apibūdinamo jausmo, kad kūrinyje „slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums parodoma“. Nors „Ruletė“, palyginti su „Durimis“, stokoja gylio, nesakau, kad nenorėčiau jos pasižiūrėti dar kartą.
„Dviejų Korėjų susijungimas“ Vilniaus senajame teatre
Išeiti iš spektaklio šypsantis – vienas iš variantų, kaip teatras gali paveikti žiūrovą, apvalydamas jį per juoką, suteikdamas palengvėjimą. Ne kiekvienai komedijai pavyksta prajuokinti nešiurkščiai ir skoningai. Pasitaiko, kad, daugumai kvatojant, kažkam nejuokinga arba krizena vienas, kai kiti tyli. Juokas parodo žiūrovo bendrystę su kūrėjais ir sėdinčiaisiais aplink – jis suartina su kitais. Nekomerciniame dramos teatre juokas – slidus dalykas, keliantis abejonę, ar kūrinys nėra tik pramoga, jei jau taip smagu. Kur yra riba ir koks humoras – geras? Tai nustatyti sunku, lengviau pajusti.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
Svarbu, kokią būseną žiūrovui sukelia spektaklis, kaip į jį kreipiasi, kokį jį išleidžia iš teatro: piktą, sudirgusį, pavargusį, susimąsčiusį, įkvėptą. Juk nuo to priklauso, ką jis darys, kaip bendraus su kitais. Vis labiau vertinu kūrinius, kurie agresyviai neatakuoja, neišdirgina, po jų išeini susikaupęs, atsargesnis. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje parodytas ne tėvynėje kuriančio šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ daro gerą įspūdį pagarbiu ir ramiu bendravimu su žiūrovais, kai nesiekiama nei etiškai, nei estetiškai šokiruoti.
„Apmąstant omarą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Įsivaizduoju, kaip žmogus, sparčiu žingsniu lenkdamas Kaziuko ar kokios kitos Vilniaus mugės, nusidriekusios Gedimino prospektu, palapines, tikisi kuo greičiau, kol dar riebaluose kepinamo maisto kvapas neįsigėrė į drabužius, pasislėpti nuo minios šurmulio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jis viliasi atvangos sielai, grožio, poezijos, bet pataiko į dar vieną šiurkščią mugę. Šįkart į raudonos ir mėlynos, JAV vėliavos spalvų Omarų festivalį. Prieš spektaklį jam siūloma užkąsti sumuštinių, o scenoje pasitinka ne tik ryškios šviesos, spalvos ir triukšmai, bet ir viktorina su žiūrovais, prizai, Omarų festivalio emblema, plastikiniai vėžiagyviai, languota klijuote užklotas stalas, animacinių filmų humoras, džinsais ir raudonais festivalio marškinėliais vilkintys aktoriai bei visas kitas mugės kičas.
„Vakarų krantinė“ Klaipėdos dramos teatre
„Visgi labai neramu – nežinau, kaip pažvelgsiu į dienos šviesą po tokio keisto nuotykio, šita stotelė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau, nuo šiol visada pastebėsiu tuos mažyčius blausius žibintus, kurių seniau man nebuvo, be to, bemiegė naktis – net neįsivaizduoju, kaip po jos pasikeičia gyvenimas, to man dar nebuvo – ko gero, viskas susipainioja, ir diena neišaušta po nakties taip, kaip anksčiau“ (Seno Pono žodžiai iš Bernard’o-Marie Koltèso pjesės „Roberto Zucco“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).
Laiškai apie teatrą (XIV)
Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.
„Įsimylėjėlių kolekcija“ ir „Bangų šnabždesys“ festivalyje „TheATRIUM“
Tarptautiniai scenos meno festivaliai žiūrovui leidžia ne tik praplėsti akiratį, bet ir geriau suprasti, kokie kūriniai jį jaudina, skatina pokytį, pagaliau – kokio teatro jis ilgisi. Scenoje tos pačios temos gvildenamos daugybe būdu ir vienus paliečia tie, kuriems kiti lieka abejingi. Todėl svarbu kiekvienam žiūrovui pačiam ieškoti bendraminčių menininkų. Festivaliai tam puiki proga, nes programų sudarytojai, pristatydami kūrinių įvairovę, stengiasi užtikrinti ir jų meninę kokybę.
Laiškai apie teatrą (XIII)
Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.
„Fragmentas“ Klaipėdos dramos teatre
Antono Čechovo pjesėse kuris nors iš veikėjų vis pafilosofuoja, kaip žmogus gyvens po šimto ar dviejų šimtų metų. „Trijose seseryse“ tai daro Veršininas, kai atsisveikindamas sako: „Seniau žmonija buvo užsiėmusi karais, jos visa egzistencija buvo pilna žygių, antpuolių, pergalių, dabar visa tai atgyveno, liko tik milžiniška plynė, kurios kol kas nėra kuo užpildyti; <...> Žinot, jei prie darbštumo pridėsime išsilavinimą, o prie išsilavinimo darbštumą...“