Autorius: Ingrida Ragelskienė
Ingrida Ragelskienė
Kraujas! Istorijos... Lietuva?
„Blood Stories Lithuania“ festivalyje „Sirenos“
Pradžioje žiupsnelis nuostabiosios skaičių magijos iš šiuolaikinio Lietuvos teatro realijų: nepraėjo nė šešeri metai, ir jubiliejinis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įcentruoja savo tarptautinę programą aplink 2018 m. sukurtą šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklį. „Sirenoms“ šiemet sukako dvidešimt – lyg ir puikus pretekstas pagaliau išaugti iš entuziastingo teatrinio paauglio kelnių, bet kur tau. 2023 m. „Sirenos“ iš Lietuvos kultūros tarybos programos „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“ gavo dešimčia tūkstančių mažesnę finansinę paramą nei pernai, nors vis dėlto gautų 130 000 eurų visiškai pakako, kad būtų sukurta jauki, kamerinė, neįpareigojanti, saugi, jautriai netraumuojanti aplinka ir atmosfera bendraminčių, net sakyčiau „bendrakraujų“, ištikimų festivalio draugų ir bičiulių ratui.
Ingrida Ragelskienė
Atkurti pusiausvyrą
Apie tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Helium ’23“
Pirmykštis cirko žiūrovas manyje atsibunda kiekvieną rudenį arba kiekvieną kartą nusprendus apsilankyti bet kokiame šiuolaikinio cirko reiškinį pristatančiame festivalyje. Ne išimtis ir šių metų „Helium“. Rugsėjo 5–10 d. Vilniuje vykusio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio afišoje išvydusi belgų trupės „Side-Show“ pavadinimą nenumaldomai įtikėjau dviem pasirodymams į Vilnių sugrįšiant ugnies ir špagų rijikus, peilių į gyvąjį taikinį svaidytojus, ant vinių gulinčius, kardų ašmenimis laipiojančius, nepakeliamų svarmenų slegiamus akrobatus ar bent jau mažų mažiausiai human freak show pabaisas.
Ingrida Ragelskienė
Ištirpusi riba tarp sapno ir beprotybės
Mano teatrinė vasara
Sveiki, mano vardas Ingrida, esu teatro žiūrovė, per tris šios vasaros mėnesius pasižiūrėjau devyniolika spektaklių. Reikėtų iš karto konstatuoti, kad maždaug pusė jų sunkiai telpa į tradicinius spektaklio apibrėžimo rėmus. Taip pat įsidėmėtina, kad dauguma mano matytų spektaklių kūrėjų deklaravo naikinantys ribas tarp šokio, cirko, teatro ir performanso bei tarp žiūrovo ir spektaklio. O ypatingas šios žiūrovinės priklausomybės bonusas – radikaliai išsiplėtusi naujai pažintų performatyvių erdvių geografija tiek Lietuvoje, tiek artimajame užsienyje. Teatro menas, tampantis galingu impulsu iš naujo atrasti Kauną, likti sukrėstai Klaipėdoje, vėl ir vėl nusivilti Vilniumi, pasidygėti Pernu, galutinai prarasti galvą dėl Rygos, o širdį pakasti Taline, vertas kelių puslapių detalios literatūrinės reminiscencijos.
Ingrida Ragelskienė
Narvas išėjo ieškoti paukščio
Oliverio Frljićiaus spektaklis „Metamorfozė“ LNDT
Šio teksto pavadinimą inspiravusio aforizmo, kasdien mus persekiojančios nevilties, pasibjaurėjimo bei nerimo ištakų ir net paaiškinimo tam, kas šiuo metu purto pasaulį, patartina ieškoti Franzo Kafkos rinktiniuose raštuose. O Kafkos įkvėptame premjeriniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklyje „Metamorfozė“ visų pirma reikia ieškoti režisieriaus. Pati būdama fanatiška Oliverio Frljićiaus kūrybos gerbėja, po šio spektaklio jaučiu teisę į lašelį švelnaus nusivylimo – ikoniškasis provokatorius šį kartą lietuvišką publiką paliko be išniekintų religinių ir nacionalinių simbolių, be prievartos, kraujo ir grupinio sekso scenų imitavimo ir net be stambiais planais išstatytų užpakalių ir genitalijų.
Ingrida Ragelskienė
Klasikinis Čechovas. Šiuolaikinis Čechovas. Mūsų Čechovas
Iwano Wyrypajewo spektaklis „Dėdė Vania“ Varšuvoje
Jau penkerius metus į Lenkijos Arnoldo Szyfmano vardo teatre Varšuvoje (Teatr Polski im. Arnolda Szyfmana w Warszawie) vaidinamą spektaklį „Dėdė Vania“ pagal Antono Čechovo pjesę susirenka pilna salė žiūrovų. Mano pagrindinis tikslas buvo pamatyti, kaip į Čechovo herojus įsikūnija tokios megažvaigždės kaip aktoriai Karolina Gruszka (Jelena Andrejevna), Maciejus Stuhras (Astrovas) ir, žinoma, didysis Andrzejus Sewerynas (Serebriakovas). Beje, nuo 2011 m. legendinis aktorius yra ir šio teatro vadovas.
Ingrida Ragelskienė
Iš pasalų smogiantis katarsis
Du festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektakliai
Tarp dviejų „Naujajame Baltijos šokyje“ pamatytų spektaklių – „The Pretty Things“ ir „A Sensoral Lecture“ – žioji praraja. Gyvame žmogaus kūne iškaltas menas, judesiui tapati laisva, nesukaustyta, subtili mintis – tai kanadietės choreografės Catherine Gaudet kūrybinio darbo vaisiai, kuriais pasotinamas „Žavingų dalykų“ žiūrovas. O „Jutiminės paskaitos“ kūrėjas iš Švedijos Sindri Runudde, mano vertinimu, liko įkalintas egocentrizmo centrifugos arba tiesiog negailestingai permaltas, defragmentuotas ir čia pat be garso utilizuotas besiskirstančių festivalio žiūrovų sąmonėje, užfiksavusioje tik garsų pažadą – pristatyti meilės iš pirmo garso reiškinį.
Ingrida Ragelskienė
Skaitmeninis mitas, gimstantis šiuolaikinio teatro scenoje
Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Rotkho“ Rygos dailės teatre
Apie ką mąsto pagyvenusi Lietuvos teatro kritikė, prisėdusi papozuoti ant Rygos dailės teatre eksponuojamos parodos „Rotkho. Made in Latvia“ stendo? Švelni nuostaba jos veide išduoda – turbūt svarsto, kokiu būdu teks dekonstruoti feikus arba žaismingus melus, mus, eilinius šiuolaikinio teatro žiūrovus, klaidinančius dar prieš įžengiant į žiūrovų salę. Žinoma, turėjau suklusti jau tada, pozuodama demonstracinei savo feisbuko profilio nuotraukai. Juk dar po pernykščio apsilankymo Marko Rothko meno centre Daugpilyje įsisąmoninau, kad Amerikoje sutrumpėjusi dešimties metų amžiaus ten emigravusio Marcuso Rothkowitziaus pavardė tikrai rašoma taip: „RoTHKo“.
Ingrida Ragelskienė
Teatrine mėsa neapaugęs lietuviškos dramaturgijos skeletas
Spektaklis „Ein Elefant“ Vilniaus mažajame teatre
Balandžio 1-oji Vilniaus mažajame teatre. Vis dar premjerinis režisieriaus Tado Montrimo spektaklis „Ein Elefant“ pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę. Ankšta scenos erdvė, dekoruota visus pilkos spalvos atspalvius sugėrusiomis medžiagų atraižomis, statiškos „gyvųjų paveikslų“ scenos, verčiančios raišuoti, stabdančios ir taip netolygų sceninio veiksmo ritmą, atsainiai tekstą beriantys aktoriai, nejaukiai klumpantys net ne dėl personažo įkūnijimo schemų, o dėl elementaraus teksto nemokėjimo ir visiško nepasitikėjimo arba netikėjimo pačia istorija, spektaklio tema.
Ingrida Ragelskienė
Ko šiandien laukia teatre susirinkusi minia?
Árpádo Schillingo „Barbarai“ Jaunimo teatre
Man tikrai bus nedrąsu po ką tik įvykusios režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklio „Barbarai“ premjeros vėl lyg niekur nieko eiti į Jaunimo teatrą. Vasario 26-ąją iš čia išsinešiau dvasios nusiaubtumo, mentalinės dykumos, ištuštėjimo ir net savotiško apleistumo pojūtį. Nežinau, kiek dar truks iliuzija, kad pasibaigus „Barbarams“ už išeinančių iš salės žiūrovų pečių lieka žiojėti rūgšties nugraužta, išdeginta dykra. Gal tetrūko kažkokio draugiško pokalbio ar švelnaus peties paplekšnojimo, kuris būtų padėjęs nurimti, susitvarkyti su mintimis ir žengti į kasdien siaubiamą ir niokojamą „tikrovę“ už teatro sienų? Iš trūkumo ir šis tekstas, naiviai įsivaizduojant menamus skaitytojų veidus balzganoje ekranų šviesoje.
Ingrida Ragelskienė
Teatrinės pagirios
„Girti“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Vasario 2 d. iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) išėjau kojomis nesiekdama žemės. Rekomenduoju tai patirti kiekvienam Lietuvos teatro žiūrovui – tereikia apsilankyti režisieriaus Ivano Vyrypajevo premjeriniame spektaklyje „Girti“. Jei teatre vertinate ne tik įkvepiantį pakylėjimo virš buitiškumo pojūtį, aukščiausios prabos aktorinę meistrystę bei išgrynintas žmogaus ir Dievo santykių temas, „Girtuose“ dar galite pasimėgauti akimirka, kai jautiesi tampantis gyvos istorijos dalimi.
