Du šokio spektakliai
Susijungus dviem kūrybingoms jaunų menininkų komandoms – „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė ’22“ dokumentinį pasivaikščiojimą „Iš|m(i)estas“ sukūrusioms merginoms ir ten pat šiuolaikinio cirko pasirodymą „7 minutės“ pristačiusiems vaikinams – gimė neverbalinio dainavimo ir judesio spektaklis su cirko elementais. Taip į vizualiuosius menus linkstantį ir estetinę dermę išaukštinantį kūrinį „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“ (2023) įvardijo patys autoriai. Vyksmo epicentre – grupelė jaunuolių, gyvenančių gatvėje be namų, šeimos ar buitinių patogumų.
Pokalbis su baleto šokėju Andrea Canei
Andrea Canei – italų kilmės baleto šokėjas, Europos baleto mokyklos Amsterdame absolventas, prieš trejus metus prisijungęs prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės. 2023 m. sukūrė pagrindinius vaidmenis baletuose „Čipolinas“, „Arlekino milijonai“ (2023) ir „Pradžioje nebuvo nieko“(choreografė Živilė Baikštytė, 2023).
Debiutai balete „Korsaras“
Po Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“ premjeros, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusios 2018-ųjų pavasarį, šis prancūzų šokėjo ir choreografo Manuelio Legris kūrinys įgijo dar keletą sceninių pavidalų – buvo pastatytas Didžiajame teatre Varšuvoje (2020; čia, kaip ir Vilniuje, kelis spektaklius dirigavo Robertas Šervenikas) ir Milano Teatro alla Scala (2023; nuo 2020 m. Legris yra šio teatro baleto trupės vadovas).
Apie choreografą Vytautą Brazdylį
Gal ir natūralu, kad vis agresyviau klasikinio šokio pasaulyje svariausias pozicijas užima naujoji choreografų karta, savo kūrybą grindžianti proceso tempu, lakoniškumu tiek choreografijoje, tiek ir scenografijoje, agresyviu vulgarumu, balansuojant ties riba, kartais net ir peržengiant raudonas linijas. Ir visa tai vyksta nepriklausomai nuo pastangų išsaugoti į sąmonę įsigėrusius etalonus. Neabejoju, jog ne vienas naujojo klasikinio šokio atstovas pateiks gausybę įrodymų, kad visa, kas dabar kuriama, jo supratimu, yra didžiausia teigiamybė, garantuojanti modernaus šokio su klasikos inkliuzais ilgaamžiškumą.
2023 m. lapkritis ir gruodis
Jau ne pirmą kartą svetingoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje svečiuojasi Charkivo Mykolos Lysenko nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras, Rusijos karo veiksmų Ukrainoje išvarytas iš savo namų ir jau daugiau nei pusantrų metų priverstas klajoti po Europą. Pamatyti šią trupę skatino ne tik į Kauną atvežtas romantinio baleto šedevras – Adolphe’o Adamo „Žizel“, bet ir smalsumas: kaip svarbiausioje Kauno dramos scenoje sutilps baletas, kurio įtaigai reikšmingi ir scenografiniai, ir techniniai efektai, kaip spektaklis atrodys skambant įrašui. Tačiau pavyko išsaugoti svarbiausius estetinius šio ilgaamžio baleto akcentus, Antoninos Vasiljevos sukurta Žizel savitai ir jautriai pasakojo išdavystės ir atleidimo istoriją, Denisas Pančenko savo Albertui suteikė įdomių, nematytų detalių pirmame veiksme, mėgindamas įtikinti Žizel savo meile, o antrajame – akivaizdžiai atgailaudamas; įtaigų miškininko Hanso vaidmenį sukūrė Tarasas Kovšunas.
Baletas „Pradžioje nebuvo nieko“
Ar kada svarstėte, nuo ko viskas prasideda? Nesvarbu kas: mūsų gyvenimas, rytas arba naktis, lietus arba kaitra. Ar dažnai pagalvojate, nuo ko prasidėjo Žemė, kokias „kalvarijas“ jai teko nueiti? Ar dažnai prisimename, kad esame homo sapiens? Į šiuos ir panašius klausimus bando atsakyti, tiksliau, bando juos priminti, naujausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos rezultatas – Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“.
„Tuščias atsargumas“ Latvijos nacionalinėje operoje
Kai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kvietė į premjerinius Giuseppe’s Verdi operos „Aida“ spektaklius, lapkričio 10 ir 11 d. Latvijos nacionalinė opera pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – Ferdinando Héroldo baletą „Tuščias atsargumas“, pasaulio baleto istorijoje labiau žinomą prancūzišku „La Fille mal gardée“ pavadinimu.
Choreografas Elegijus Bukaitis
Yra tokia patarlė, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia, bet ar realiame gyvenime pasitaiko panaši situacija? Taip, nors ir retai. Ypač Terpsichorės valdose. Tad mintimis grįžkime į 1959 m. vasarą. Operos ir baleto teatro scenoje žiūrovai ir teatro bendruomenė susipažįsta su Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agripinos Vaganovos baleto mokyklos absolventais, nuo naujojo sezono pradžios įsiliesiančiais į teatro baleto trupę.
Rugsėjis ir spalis
Trisdešimt trečiasis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ savo programą pradėjo Izraelio choreografo Emanuelio Gato darbu „Kartotojai“. Šokio teatro „Aura“ būstinėje – kino teatro „Romuva“ salėje – parodytas spektaklis sudomino savita erdvine ir ritmine struktūra, kurioje „Auros“ šokėjai, apsirengę minimalistiniais Kristinos Čyžiūtės-Svirskienės sukurtais kostiumais, tapo lygiaverčiais choreografo partneriais. Tikslios judesių reakcijos derėjo su plastiškomis paslankių kūnų bangomis, smulkios rankų pirštų trelės tarytum pratęsė fortepijono muzikos garsus.
„Jumpcore“ festivalyje „Sirenos“
Būna tokių pasirodymų, kurie nuvilia net ir be išankstinių lūkesčių. Tikriausiai tokie pasirodymai yra stipriausia atlikėjo autonomijos išraiška – kai jis tampa nepriklausomas nuo keliamų lūkesčių ir geba sukviesti pilną salę žiūrovų, kad kalbėtų apie tai, kas jam svarbu, neatsižvelgdamas, kaip bus suprastas.