Tarp būtybių iš vilnos

Pastaraisiais metais lenkų dailė tarptautiniuose meno renginiuose išskirtinai vieninga – čia dominuoja tekstilės darbai. Gal Lenkijoje – tekstilės renesansas? 2021 m. Londono dizaino bienalės lenkų paviljone kuratorė Aleksandra Kędziorek bei menininkė Alicja Bielawska, atsiliepdamos į bienalės temą „rezonansas“, tekstilę pasirinko kaip pagrindinį įrankį. Pastebėjusios, kad niekas nebekalba apie tekstilę, skirtą interjerui, jos nutarė permąstyti tekstilės reikšmę mūsų namuose. Paviljone vilnijo skirtingiausių spalvų, tekstūrų, taip pat ir lenkiškų raštų klostės, primindamos lenkų tekstilės gamybos technikas, ritualus ir protėvių pradėtas namų puošimo tradicijas.

Prisiminkime ir praėjusių metų Venecijos bienalės lenkų paviljono sienas – šios buvo klote nuklotos margais tekstilės darbais. Dvylika didžiulių, mėnesius vaizduojančių audeklų sukurti nuostabios menininkės Małgorzatos Mirgos-Tas. Jie įkvėpti Renesanso astrologinių freskų iš Palazzo Schifanoia Feraroje, išausti įvedant lenkiškus liaudies meno motyvus bei ikonografiją. Daug dėmesio sulaukė ir Mirgo-Tas tapiserijos, eksponuotos „Documentoje“, kur rodyta serijos „Iš Egipto“ dalis. Atstovauti Lenkijai dviejuose didžiausiuose meno pasaulio renginiuose – ypatinga garbė, tai renginiai, iš kurių dauguma semiasi įkvėpimo bei plinta naujos mados. Galbūt taip jau sutapo, kad tekstilės darbai pasirodė vienu metu reikšminguose renginiuose, bet tai neabejotinai verčia atkreipti daugiau dėmesio į tekstilės mediją.

Tekstilės meno istorija Lenkijoje išties turtinga, o jos aukso amžius, ko gero, prasidėjo 1960 m. su Magdalenos Abakanowicz (1930–2017) kūrybos iškilimu ir netikėtais tekstilės panaudojimo būdais. Šiandien menininkės kūryba eksponuojama Londone, „Tate Modern“ galerijoje surengtoje parodoje „Kiekvienas siūlų ir virvių raizginys“. 6-ojo dešimtmečio viduryje, kai Abakanowicz ėmėsi tekstilės, ši sritis nebuvo nei populiari, nei itin vertinama tarp menininkų bei meno kritikų, tekstilė greičiau suvokta kaip amatas, bet ne meninės raiškos priemonė. Tai, ką Abakanowicz padarė su tekstile, buvo taip netikėta ir radikalu, kad menotyrininkai dar ilgai laužė galvas ieškodami naujos terminologijos jos kūrybai aprašyti. Menininkė ne tik įkurdino tekstilę galerijų erdvėse, bet ir pakeitė šios medijos sampratą. Atsisakiusi įprastų formų ir tūkstančius metų austų plokščių kūrinių, ji juos ėmė sluoksniuoti, rišti, kabinti ir formuoti į grupes. Šiandien „Tate Modern“ atidaryta jos darbų paroda būtent ir koncentruojasi į šį ikonišką, tekstilės meno istoriją pakeitusį menininkės kūrybos laikotarpį.

Paroda dėstoma chronologiškai, kuratorės Ann Coxon ir Mary Jane Jacob puikiai atrinko svarbiausius menininkės kūrybos etapus ir per gana trumpą pasakojimą sugebėjo sukurti visapusiškai Abakanowicz kūrybos esmę atskleidžiančią ekspoziciją. Pirmose salėse itin jaučiama, kad dailininkė karjerą pradėjo nuo tapybos, – čia eksponuojami audiniai persmelkti tuo metu tapyboje išpopuliarėjusio abstrakcionizmo, kai kuriuose beveik jaučiami teptukų potėpiai. Čia ir pirmieji įprastos keturkampio formos darbai, ir lūžio tašku tapęs atradimas, kad tekstilė neturi tilpti vien tik į kvadratus ir stačiakampius.

Abakanowicz, iš pradžių kiek atsargiai tyrinėjusi ir ieškojusi sąsajų tarp tekstilės ir tapybos, ilgainiui pradėjo ieškoti sąsajų tarp tekstilės ir konceptualaus meno, skulptūros ir konstrukcijos, o šias paieškas galiausiai vainikavo ir šiandien parodos centre rodomi „abakanai“ – terminas sukurtas Abakanowicz gigantiškoms audinių skulptūroms apibūdinti.

Skulptūrų galia slypi ne jų dydyje, bet kiekyje, „Man svarbu iš formų sukonstruoti aplinką“, – sako menininkė ir jos konstruojamos erdvės – išties unikalios! Menininkės kurtos formos visuomet pasirodo armijomis, į kurias įžengęs žiūrovas pasijunta perkeltas į Abakanowicz  pasąmonės magišką pasaulį. Šiek tiek gąsdinančių tamsių spalvų, sunkios, gauruotos, išsipešiojusios formos, regis, it gyvi pulsuojantys, kvėpuojantys organizmai romiai ir kantriai kabo salėse. Retkarčiais „būtybės“ sujuda kartu su lankytojų atsineštais vėjo gūsiais, o jausmas salėje – it būtum patekęs į amžių amžius menančią girią, kurios gyventojai, nors nebylūs, tarpusavy kuždasi mums neįmenama kalba.

Menininkės kūryboje išpintas visas jos gyvenimas. Abakanowicz užaugo Lenkijos kaime, supama sengirių, beribių laukų bei gyvūnijos. „Miškuose ir ežeruose, kurie priklausė mano tėvams, gyveno keistos jėgos“, – prisimena Abakanowicz. Menininkę itin stipriai traumavo karo patirtis, vėliau jos meninę raišką varžė sovietų valdžios režimas. Iš čia gimsta ir tamsių spalvų, itin grubių, bene grobuoniškų formų kūriniai, kurių apsuptyje gali pasidaryti net nejauku. Į jos instaliacijas įpinta neapsakomai daug gyvybės. Atrodančios keistos, sudėtingos, kokonus primenančios figūros įsakmiai kviečia prieiti, įeiti, įsigilinti.

Kiekviena iš formų – itin detalios. Nors atrodo vienspalvės, priėjus jos atsiveria gausybe atspalvių, tekstūrų. Iš vienų kuokštais styro arklio plaukai, į kitas įpintos virvės žeme driekiasi ir pinasi it šaknų raizgalynė, trečiose surišti mazgai, pradraskytos skylės, sluoksniai skirtingų pluoštų, skirtingiausiomis kryptimis suaustų vienas ant kito. Visa sujungia sales užpildęs švelnus kaimo dvelksmas: čia kvepia medžio žieve, vilna, durpėmis.

Nors menininkė siekė kuo labiau nutolti nuo taisyklių, nes šios, pagal ją, – vaizduotės priešės, jos kuriamos „būtybės“, nors ir visai abstrakčios, visuomet remiasi organiškomis, gamtos įkvėptomis formomis. Dailėtyrininkai yra atkreipę dėmesį, kad dalis jos kūrinių primena įvairius žmogaus kūno organus: juodi plaučiai, krauju pasruvusios kepenys, skirtingiausių formų vaginos, nors menininkė ir teigė to niekuomet nesiekusi. Net ir po šios parodos laikraščio „Guardian“ straipsnio antraštėje didžiulėmis raidėmis iššoka klausimas: „Ar tai nosis, ar sėklidės?“ (kalbama apie darbą „Raudonasis abakanas“).

1969 m. kartu su Jaroslawu Brzozowaskiu (1911–1969) ir Boguslawu Schafferiu (1929–2019) menininkė sukūrė filmą „Abakany“. Jame Abakanowicz vilnonės būtybės nešamos per dykumą, o didelės, sunkios klostės primena nudirtą gyvulių odą. Per smėlio kopas nešami abakanai regisi it koks intymus aukojimo ritualas, kuriame, kažkokiu mistiniu būdu galiausiai iškeliant skulptūras vidury beribių Baltijos kopų, triumfuoja menas. Abakanowicz skulptūros – eilė sunkių, masyvių formų – plevėsuoja ant smėlio paviršiaus it kitų civilizacijų palikimas. Toliau filme rodoma menininkės studija grąžina žiūrovą į realybę.

Visa paroda telkiasi aplink žymiuosius menininkės abakanus, ir nors vėliau Abakanowicz kūrė dar gausiau ir įvairiau, būtent jos abakanai, netikėtas tekstilės panaudojimas ir neapsakomai meistriškai kūryboje užfiksuotas jausmas išskyrė ją iš kitų kūrėjų ir net sovietmečio taisyklių suvaržytai menininkei pelnė pasaulinį pripažinimą. Paskutinės parodos salės sienos nuklotos Abakanowicz kūriniais, sukurtais po tekstilės atsižadėjimo. Nuo 10-ojo dešimtmečio jos kūryboje pradėjo dominuoti plieno ir bronzos skulptūros. Parodoje surinkta ir dokumentuota jos vykdytų projektų bei instaliacijų medžiaga pateikta lyg tarp kitko, ir man džiugu, kad kuratorės salėse ištikimai paliko vien audinius ir vilnones būtybes.

Intriguojanti ir netikėta parodos architektūra – salėje tarp sienų palikti tarpeliai, pro kuriuos žiūrovai gali pasižiūrėti, kas bus toliau. Plonytės ertmės, tarytum architektų netyčia pamirštos, beveik sukelia jausmą, kad žiūrėti pro jas neturėtum, o taip norisi! Pro vieną tokių langų iš pirmos salės galima matyti tolėliau laukiančias, beveik grėsmingas figūras. Pro kitą – laiku pažvelgi atgal, ir toks žaidimas tarp „slaptų“ ertmių sujungia glaudžiai susijusius menininkės kūrybos etapus.

Abakanowicz paroda – viena iš tų retų parodų, kuriose aprašymų galėtų ir nebūti. Šiandien meno galerijose mes pripratę visų pirma apie meno kūrinius skaityti ir tik paskui į juos žiūrėti, juk dažnai, stokodami konteksto, meno kūrinių ir nesuprastume. Vis dėlto Abakanowicz skulptūros skleidžia išskirtinai paveikią energiją, pačios formos kelia daug įvairiausių asociacijų, o jų masyvumas ir tankus eksponavimas iškart perkelia į magišką meno pasaulį. Darbai ir be žodžių kalba, pasakoja savas istorijas, ir visai nesvarbu, kad kiekvienam jos galbūt kitokios – svarbiausia, jog kiekvienas kažką išgirsta.

Paroda veikia iki gegužės 21 d. Vėliau bus perkelta į Lozaną (Šveicarija) bei Oslą (Norvegija).