Dailė
Tautvydas Petrauskas
Įsijaučiau
Manto Daujoto paroda „Iškvėpti“ „Dūmų fabriko“ erdvėje
Būna parodų, kurias aplankęs pagalvoju, kad „tai jau kažkur mačiau“, ir paprastai tokia mintis būna it negatyvus vertinimas. Tikslas ar greičiau siekiamybė yra nuostaba, susidomėjimas arba pojūtis, kad esi įtikintas tuo, kas rodoma ir sakoma, net jei tavo ir autorių požiūriai ne iki galo sutampa. Svarbu, kad įvyktų tas tave sustabdantis (nebūtinai fiziškai) užlaikymas, kažkokiais ne visai aiškiais būdais skatinantis suklusti, sutelkti dėmesį, įsitraukti. Viso to nenutinka, jei kūriniai ir idėjos pasirodo kaip kažkas jau matyta, tad dar ir nuspėjama. To nulemtas netikrumas ar neužbaigtumas pakiša koją kokiam nors ryšiui susiformuoti.
Agnė Narušytė
Mumijų rondo
Dainiaus Liškevičiaus paroda „Obsesijos“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Partenono merginų eisena ne šiaip atremta į sieną – ji veda į Dainiaus Liškevičiaus „Obsesijas“. Šalia ant sienos užrašytas Radvilos Našlaitėlio pasakojimas: audra, laivą blaško ne tik bangos, bet ir vaiduokliai; jis liepia išmesti septynias dėžes su mumijomis – tada viskas nurims. Išvadas darykite patys. Bet geriau praeities nejudinkit, nes šmėklos gali keršyti. O jų – daug. Kai kurioms jau penki tūkstančiai metų.
Pillė Veljataga
Emalio žodynas
X Tarptautinė emalio meno bienalė „Vilnius 2024“
Jubiliejinė X Tarptautinė Vilniaus emalio meno bienalė yra ne konkursas, bet paroda, į kurią pakviesti ankstesnių bienalių dalyviai, daugelis jų – pelnę apdovanojimus. Apie 2005 m. pradėto, Baltijos šalyse vienintelio profesionaliajam emalio menui skirto renginio dvidešimties metų kelią prašiau papasakoti Marytės Dominaitės, bienalės iniciatorės ir vienos iš kuratorių (kartu su Jurgita Ludavičiene).
Evelina Januškaitė
Dabarčiai tarpininkaujantys paviršiai
Apie galerijoje „Meno parkas“ veikusią Dalios Truskaitės įvietinto meno parodą „Akimirka“
Pirmame galerijos aukšte žiūrovo būdrauja glaudžiai su ekspozicine erdve susijęs jos pačios pakaitalas – instaliaciją sudaro penkių greta esančių langų „kartotė“. Apskaičiuodama atstumus ir aukščius, išlaikydama proporcijas ir išdėstymą, priešpriešinėje sienoje menininkė lokalizuoja itin skaidraus stiklo lakštus, tarsi mėgdžiojančius stiklinę langų dalį. Langas yra liminali terpė, beribė regimybė, bet fizinis paviršius, kurį žvilgsnis skrodžia už jo neužkliūdamas: kasdienybėje mes žvelgiame „pro“ langą, ne „į“ jį, tad įprastai jo nepastebime. Žiūroje lango stiklas yra lyg neegzistuojanti plokštuma, atverianti žvilgsnio takumą, kurį pristabdo periferiniu matymu užčiuopiamas lango rėmas ar varčia.
Agnė Narušytė
Svetimi
60-osios Venecijos bienalės dienoraštis
Traukinyje į Mestrę mus užkalbina dvi moterys. Klausia, iš kur mes. Iš Lietuvos, sakom. Aha, taip ir manėme! Viena iš jų – latvė Sanita, savanoriaujanti latvių paviljone. Kita – danė, besirūpinti afganėmis moterimis. Pagyrėme Latvijos ir Danijos paviljonus. Jos mūsiškio dar nematė, bet, sako, girdėjusios, kad įspūdingas.
Rita Mikučionytė
Savivertės paribiuose
Monikos Dirsytės performansas „Aš esu pakankama (-s)“
„Meilės esame verti ne už tai, kokį įvaizdį sukuriame visuomenėje, o už tai, kad esame“, – performanso „Aš esu pakankama (-s)“ anotacijoje pabrėžia Monika Dirsytė. Balandžio 13 ir 14 dienomis šį performansą menininkė kartu su sportininku Roku Kavaliausku ir šokėjomis dvynėmis Ema Lavrenovaite ir Neila Lavrenovaite atliko grožio industrijos parodoje „Pelenė 2024“.
Skaidra Trilupaitytė
Gintaro rūmai, nuorūkos pamiškėje
Ir kiti tapatybės „įkalčiai“ Palangos muziejuose
Pastarųjų metų parodų rengėjai ne sykį kvietė diskutuoti apie moderniąją Lietuvos tapatybę ir jos požymius. Neretai painūs identiteto klausimai kvestionuoti didžiųjų muziejų, jų padalinių nuolatinėse ir teminėse ekspozicijose, jie vis paliečiami netgi nemuziejinėse institucijose – nuo Prezidentūroje esančio Valstybės pažinimo centro iki šalies ypatumus greituoju būdu atskleidžiančių reginių „Expo“ paviljonuose, kartais ir šalies oro uostuose. Paspartinto „efektyvumo“ siekis, noras ne vien edukuoti, bet ir mesti iššūkius, sugundyti svetimšalį kartais pakiša koją. Daugelį neseniai nustebino vulgari Vilniaus reklama, skirta ant vilionių kabliuko neva užkibsiantiems užsieniečiams.
Agnė Narušytė
Svetimi
60-osios Venecijos bienalės dienoraštis
Pilnas lėktuvas lietuvių. Muziejininkai, vadybininkai, studentai. Ir mes – Aurelija, Eglė ir aš – kultūros spaudos atstovės. Skristi jau taip įprasta, kad net nebepastebime blaškos – kaip mėto mus visus, lyg važiuotume per Vilniaus grindinį.
Marija Martinaitytė
Apsisaugoti nuo negandų taip, kaip bandau saugotis nuo vėjo
Paroda „Užuovėja“ naujai atsidariusiuose Sapiegų rūmuose
Labiausiai vėjuotą ir plaukus stipriausiai veliantį savaitgalį atsiduriu Sapiegų rūmuose – pro šią vietą kartkartėmis vis praeidavau. Prisimenu, dar vasarą kurį laiką rūmai buvo prisidengę žalsvu peršviečiamu šydu ir apkaustyti skylėtais šarvais. Jau tuomet norėjosi pereiti tvoras ir praskleisti šydus – nors slaptai akies krašteliu žvilgtelėti į vidų, prakalbinti ilgai tylėjusius rūmus ir sugaudyti juose aidinčius, visaip susipinančias istorijas pasakojančius vėjo gūsius. Tada man teko nusukti kitais keliais ir praeiti barokinę vasaros rezidenciją neprakalbinus rūmų, girdint tik iš tolo skambančius šūksnius. Dabar naujai atgimusi ir duris atvėrusi vieta mane įsileidžia, o dar ir pažada slėptuvę nuo žvarbaus vėjo ir kitų neramumų. Tačiau iš lauko girdimas vėjo aidas vis tiek pasiekia vidų ir pradeda pasakoti ne tik keliuose sienų sluoksniuose įstrigusias, bet ir naujai besikuriančias istorijas.
Aistė Kisarauskaitė
Neprofesionalaus piešinio siekis
Lino Jablonskio paroda „Truman Capote“
Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.
