Dailė
Marija Martinaitytė
Slaptųjų grybų saugykla
Andrejaus Polukordo paroda „Nežinomi grybai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.
Gerda Šertvytytė
Žmogaus veidas – žvėries nasrai
Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.
Eglė Ulčickaitė
Tyla prieš audrą
Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“ galerijoje „Vartai“
Jeigu egzistuoja absoliuti tyla, ji turėtų būti kurtinanti, todėl ir siaubinga. O kartais tyla baugina vien dėl to, kad žinai, jog tuoj kažkas įvyks, jog ji tuoj išvirs į kažką sau priešinga. Būtent triukšmo, kaip tylos, ir tylos, kurios negali tverti, metaforomis tapytoja Donata Minderytė įveda skaitytoją į savo ką tik apgintą meno daktaro tyrimą „Vaizdinis vertimas“. Jame siekiama užtildyti vaizdus, telkiantis stingulio mediją – tapybą.
Monika Krikštopaitytė
Suspaustos visatos
Pokalbis su Jurgita Ludavičiene apsilankius parodoje „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“
LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (TDDM) atidaryta keliaujanti šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“, joje 97 menininkai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos „apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas“. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheidėje (Nyderlandai), toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hjustone. Parodos Vilniuje proga kalbamės su jos koordinatore, ryškiausia juvelyrikos žinove ir kuratore Lietuvoje Jurgita Ludavičiene.
Brigita Zobarskaitė
Annichilō
Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ LDS meno erdvėje „Medūza“
Meno erdvėje „Medūza“ nuo kovo pradžios veikianti paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ („Skamba lyg sidabro šaukštelis“) užmezga dialogą su erdvės samprata ir metafiziniu gamtos virsmu mumyse. Jaunosios kartos menininkės Eglė Petrošiūtė bei Liudvika Sonia Koort šioms idėjoms įgyvendinti pasitelkia skulptūrą, instaliacijos fragmentus, videomeną, objektų medžiagiškumą ir garsą. Ypač svarbus parodos erdvėje niuansuotas garso ir šešėlių žaismas, kuriantis daugiasluoksnius prasminius ryšius tarp žiūrovo vidinio monologo, parodą inspiravusio teksto ir kosminės gamtos idėjos.
Gediminas Jasinskas
Pavasaris, vieno paukščio istorija ir naras
Apie Antano Martinaičio ir Sandros Kvilytės tapybos parodas Vilniuje
Kovo pradžia mieste. Ankstyvas, dulsvas ir dulkėtas, beveidis, savo paties likimui dar aklas pavasaris. Bet pažvelkite į viršų – blyškiame dangaus skliaute įsirėžusi nervinga medžių šakų kaligrafija: šiame gamtos pareiškime, kurio nebeįmanoma atšaukti, juodi kovarnių kūnai sudeda paskutinius akcentus, skyrybos ženklus ir rėksmingus kirčius (minkštų prieblandų ir kuždesių laikas baigėsi), praneša – ir perspėja! – apie netrukus pasaulį ištiksiančios metamorfozės pasakinę prigimtį. Kol blyškuma dar įsigėrusi į miesto paviršius (gamtoje, neabejoju, viskas atrodo gyviau ir išraiškingiau), akis atgaivinti ir pavasario spalvų šėlsmui paruošti gali lankymasis tapybos parodose. Štai dvi (ne vienintelės), suteikiančios įsimintinas menines patirtis.
Gytis Oržikauskas
Raktas į Antaną Martinaitį
Paroda „Vieno paukščio istorija“ VVJ meno galerijoje
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje iki balandžio 7 d. vyksta vieno svarbiausių lietuvių tapytojų Antano Martinaičio kūrybos paroda „Vieno paukščio istorija“ (kuratorė Algė Gudaitytė). Ši paroda suteikia progą ne tik pamatyti ikoninius tapybos darbus, bet ir gyvai apžiūrėti dailininko eskizus, anksčiau publikuotus 2010 m. Birutės Patašienės ir Virginijos Markauskienės sudarytame Antano Martinaičio kūrybos albume.
Viktorija Mištautaitė
Kuo minta vidinės šmėklės?
Apie jaunųjų menininkų grupinę tapybos parodą „Žarija“ Pamėnkalnio galerijoje
Beformis parodos kūnas susisuko į ratą. Baltoje klausykloje saugu nusirengti dienos triukšmą ir kažkuria prasme nusilenkti visoms čia esančioms ištapytoms formoms bei dėmėms. Iš kokių šaltinių ateina taip ilgai laukti žodžiai, kokiu sirenišku balsu prišaukiami vaizdiniai, kaip maitinamos bevaisės pauzės ir kokiu pavidalu pradeda egzistuoti kūriniai, gavę pirmąjį impulsą iš kūrėjo? Šeši jaunieji menininkai – Paulina Domašauskaitė, Kristijonas Gurčinas, Benas Matijošaitis, Jonas M. Meškauskas, Liucija Pačkauskaitė, Emilis B. Šeputis – kuria erdvę negimusių idėjų kapinynui.
Monika Pakerytė
Rusenanti viltis
Paroda „Žarija“ Pamėnkalnio galerijoje
Kai ima sprogti pumpurai, kai iš įšalo gniaužtų išsivadavę nedrąsiai pradeda kaltis krokai, kai Neris pasiekia ir užlieja krantines, paversdama jas per miestą vingiuojančiu veidrodžiu, šmėklos, pajutusios įraudusių žandų ir spindinčių akių gausą, irgi sukyla šokiui. Šį kartą jos ratu sukasi ne baugioje tamsoje, o saulės spinduliuose besimaudančioje Pamėnkalnio galerijoje. Būtent joje paslaptingai sužiba nauja jaunų menininkų paroda „Žarija“.
Monika Krikštopaitytė
Inauguraciniai procesai
Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Kaune
Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo vasario vidurio veikia didžiulė paroda, skirta tapytojo, arsininko Antano Samuolio (1899–1942) 125-osioms gimimo metinėms. Net nemačiusi jos drąsiai visiems rekomendavau būtiniausiai apsilankyti, nes čiagi Samuolis! Meno žmonėms paaiškinimų praktiškai nereikia – šis tapytojas yra tapybos konstanta, gyvastingo ir tikro modernizmo liudijimas, kurį linksniuoja trys kartos dailininkų. Jis – toks net tapybinės optikos formuotojas, pro jo prizmę tikrinama, ar gera tapyba. Bet tuo pačiu metu jo personalija yra ir mitas, sukuriantis sąskambį su pasauline modernizmo istorija ir gal net išreiškiantis nacionalinės tapatybės skausmingumą. Jis yra tarsi daugiau nei menininkas, o ir Lietuvos tariamosios nuosakos (kas galėjo būti) ir nesėkmių skiedinio esencija.
