Dailė
Gytis Oržikauskas
Raktas į Antaną Martinaitį
Paroda „Vieno paukščio istorija“ VVJ meno galerijoje
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje iki balandžio 7 d. vyksta vieno svarbiausių lietuvių tapytojų Antano Martinaičio kūrybos paroda „Vieno paukščio istorija“ (kuratorė Algė Gudaitytė). Ši paroda suteikia progą ne tik pamatyti ikoninius tapybos darbus, bet ir gyvai apžiūrėti dailininko eskizus, anksčiau publikuotus 2010 m. Birutės Patašienės ir Virginijos Markauskienės sudarytame Antano Martinaičio kūrybos albume.
Viktorija Mištautaitė
Kuo minta vidinės šmėklės?
Apie jaunųjų menininkų grupinę tapybos parodą „Žarija“ Pamėnkalnio galerijoje
Beformis parodos kūnas susisuko į ratą. Baltoje klausykloje saugu nusirengti dienos triukšmą ir kažkuria prasme nusilenkti visoms čia esančioms ištapytoms formoms bei dėmėms. Iš kokių šaltinių ateina taip ilgai laukti žodžiai, kokiu sirenišku balsu prišaukiami vaizdiniai, kaip maitinamos bevaisės pauzės ir kokiu pavidalu pradeda egzistuoti kūriniai, gavę pirmąjį impulsą iš kūrėjo? Šeši jaunieji menininkai – Paulina Domašauskaitė, Kristijonas Gurčinas, Benas Matijošaitis, Jonas M. Meškauskas, Liucija Pačkauskaitė, Emilis B. Šeputis – kuria erdvę negimusių idėjų kapinynui.
Monika Pakerytė
Rusenanti viltis
Paroda „Žarija“ Pamėnkalnio galerijoje
Kai ima sprogti pumpurai, kai iš įšalo gniaužtų išsivadavę nedrąsiai pradeda kaltis krokai, kai Neris pasiekia ir užlieja krantines, paversdama jas per miestą vingiuojančiu veidrodžiu, šmėklos, pajutusios įraudusių žandų ir spindinčių akių gausą, irgi sukyla šokiui. Šį kartą jos ratu sukasi ne baugioje tamsoje, o saulės spinduliuose besimaudančioje Pamėnkalnio galerijoje. Būtent joje paslaptingai sužiba nauja jaunų menininkų paroda „Žarija“.
Monika Krikštopaitytė
Inauguraciniai procesai
Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Kaune
Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo vasario vidurio veikia didžiulė paroda, skirta tapytojo, arsininko Antano Samuolio (1899–1942) 125-osioms gimimo metinėms. Net nemačiusi jos drąsiai visiems rekomendavau būtiniausiai apsilankyti, nes čiagi Samuolis! Meno žmonėms paaiškinimų praktiškai nereikia – šis tapytojas yra tapybos konstanta, gyvastingo ir tikro modernizmo liudijimas, kurį linksniuoja trys kartos dailininkų. Jis – toks net tapybinės optikos formuotojas, pro jo prizmę tikrinama, ar gera tapyba. Bet tuo pačiu metu jo personalija yra ir mitas, sukuriantis sąskambį su pasauline modernizmo istorija ir gal net išreiškiantis nacionalinės tapatybės skausmingumą. Jis yra tarsi daugiau nei menininkas, o ir Lietuvos tariamosios nuosakos (kas galėjo būti) ir nesėkmių skiedinio esencija.
Malvina Jelinskaitė
Skaičius 7
Apie Jūratės Stauskaitės parodą ir knygą „Sau pačiai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje
Jūratės Stauskaitės, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos įkūrėjos, menininkės-kūrėjos „Sau pačiai“ – tai tapybos ir fotografijų, instaliacijos ir objekto paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje.
Aistė Kisarauskaitė
Fake News apie sovietmetį ir tapytoją Romualdą Lankauską
Retrospektyvinė paroda „Netikėti nušvitimai“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.
Eglė Elena Murauskaitė
Ko pas mus nebuvo?
Naujas santykis su santykių skauduliais MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“
Kaip jaustis, kai į tave meta daugiau nei 300 meno kūrinių? Tyčia! MO parodoje „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ kuratorių komanda (Inga Lāce, Adomas Narkevičius ir Rebeka Põldsam) žaidžia stokos ir pertekliaus kontrastais. Nuo popierinių sienų į mus veržiasi monumentalios figūratyvinės tapybos gausa, kviečianti skirti bent keletą valandų apmąstymams ir sugrįžti dar – pagaliau tas luvriškas efektas Vilniuje, kai menas tave nugali kiekybe (beveik nenuolaidžiaujant kokybei). Apie nemažą dalį rodomų darbų būtų galima parašyti po atskirą apžvalgą (daugelis jau ir aptarti istoriškai, o štai dar nauja laiko perspektyva).
Gerda Mažeikaitė
Kai visa liejasi kaip iš pypkės – tai nėra pypkė
Parodoje „Ak-tas piešimas“
Nesitikėjau, kad kada teks apie tai rašyti. Argi geriau nevertėtų nepatogias temas apeiti lanku? Nepatogu... O kas tokio nepatogaus šviežieniškose emocijose? Aktas piešimas. Ak-tas piešimas... Kaip pozuotojų parodą aprašytų pati pozuotoja? Bet, Gerda, ar tau ne gėda skelbtis esant pozuotoja? Argi šis amatas negarsėja valkatomis, pigumu, orumo stoka ir iliuzija, kad prieš tau svetimus žmones apnuogindama kūną – netikėtai tampi mūza? Ne, nutilk, neteisinga. Ir vėl pernelyg susiasmeninai, pernelyg susireikšminai. Parodos aprašas nėra pretekstas tavo padrikam dienoraščiui plėstis. Čia privalai aprašyti meną.
Agnė Narušytė
Šviesos fosilijos, o gal tuštumos
Gasparo Zondovo ir Antono Lukoszevieze’s parodos Vilniuje
Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.
Vidas Poškus
Transavangardo garbės konsulas
Broniaus Rudžio kūrybos paroda „Vaizdas vilioja vaizdą“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose
„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?
