Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.
Šiemet „Scanoramoje“ svečiuosis žymus vengrų režisierius Istvánas Szabó, sutikęs pirmininkauti žiuri, kuris tradiciškai rinks geriausią trumpametražį Baltijos šalių jaunųjų režisierių filmą. Tad į festivalio programą įtraukta ir jo vokiškoji trilogija („Mefistas“, „Pulkininkas Redlis“, „Hanusenas“), ir naujausias režisieriaus filmas „Durys“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė puiki anglų aktorė Hellen Mirren. „Kinui“ tai buvo graži proga pristatyti Istváną Szabó iš arčiau, priminti skaitytojams visą jo kūrybą, glaudžiai susijusią su dramatiška XX a. istorija. Štai kaip ją apibūdina pats režisierius:
„Aš gimiau šalyje, kuriai XX amžius atnešė begalę sukrėtimų. Jo pradžioje Vengrija buvo Austrijos–Vengrijos imperijos dalis. Vėliau tapo fašistine. Po to, kai aš buvau vaikas, šalis išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Po karo atėjo stalinizmas. Vėliau – 1956-ieji. O po jų – ilgas ir keistas socialistinis sustojusio laiko tarpsnis. Todėl mano filmai vienaip ar kitaip susiję su politinėmis ir ideologinėmis šimtmečio problemomis. Jie apie gyvenimą, kuris nebuvo itin linksmas.“
Kino sąsajos su istorija – tai pagrindinė šio žurnalo numerio tema. Lina Kaminskaitė-Jančorienė nuodugniai aptaria stalinizmo epochos sovietinį kiną, vadinamąjį „socialistinį realizmą“, atspindėjusį ne faktinę tikrovę su jos socialiniais nepritekliais ir represijų baimės atmosfera, bet mitologizuotą jos versiją, kupiną „revoliucinės romantikos“, melagingo optimizmo, orientacijos į šviesią ateitį, skiepijusią besąlygišką pasiaukojimą socialistinei tėvynei, partijai, Stalinui ir neapykantą priešams. Šis kinas darė didžiulį poveikį masėms, buvo veiksmingas totalitarizmo ideologijos ginklas.
Kiną ir istoriją siejančius saitus šiemet narpliojo „Meno avilio“ vasaros stovyklos Žeimių dvare dalyviai, apie tai pasakoja Goda Jurevičiūtė. Šiuolaikinio Irano kino veržimąsi į laisvę iš ideologinės cenzūros gniaužtų esė „Kūnas kaip politinis manifestas“ aptaria Narius Kairys.
VDFF šiemet parengė išties prašmatnią programą. Vienas ryškiausių jo akcentų – rusų kino dokumentininko Viktoro Kosakovskio filmų retrospektyva. Unikalią šio režisieriaus kūrybą nagrinėja Rūta Birštonaitė, siedama ją su Kosakovskio mokytojo filosofo Aleksejaus Losevo pasaulėžiūra, grindžiama laisvės ir lemties dichotomija. Anot autorės, Kosakovskis pasirenka žaismingą, beveik naivų tyrinėjimo būdą, kai susidomi, kas sieja žmones, gyvenančius priešingose Žemės rutulio pusėse ar gimusius tą pačią dieną, bet jį visuomet domina giluminės laisvės, atsitiktinumo ir lemtingo sutapimo jungtys. O pamatinis jo kūrybos principas – „visa tai, kas yra, kas nutinka, nuo mūsų nepriklauso, ir todėl tai nėra atsitiktinumas“.
Dėmesio verta ir kita VDFF programa „Bitnikai kelyje“, skirta Jacko Kerouaco 90-osioms gimimo metinėms. Ją sudaro 4 filmai apie bitnikų kartą ir ryškiausius jos atstovus rašytojus Kerouacą, Alleną Ginsbergą bei Williamą S. Burroughsą. Atsitiktinumas ar sutapimas, kad ekranuose tuo pat metu pasirodo brazilų režisieriaus Walterio Salleso sukurta Kerouaco romano „Kelyje“ ekranizacija (kadras iš filmo puošia žurnalo viršelį), kurią gana negailestingai daužo Maksimas Ivanovas. Tačiau tai neatvėsins noro pažiūrėti filmą ir dar kartą įvertinti recenziją. Juk kiekvienas turime savą šio romano mitologemą.
Aptariami ir kiti repertuaro filmai. Ramūnas Pronckus rašo apie dar vieną betmenianos produktą „Tamsos riterio sugrįžimas“, o Izolda Keidošiūtė pristato jame vaidinantį Christianą Bale’ą. Laima Kreivytė ieško ir neranda prasmės Małgorzatos Szumowskos filme „Jos“, o Ieva Toleikaitė – Benoît Jacquot „Sudie, mano karaliene“. Woody Alleno „Į Romą su meile“ aptaria Živilė Zablackaitė, apgailestaudama, kad Woody vis negrįžta į Niujorką – „miestą, kurį jis myli taip, kaip Fellini mylėjo Romą“. Nijolė Andrijauskienė, kaip visada, pristato DVD naujienas, tarp kurių pasitaiko ir ekranų nepasiekusių filmų. Šįkart tai Clinto Eastwoodo „J. Edgar“ apie daugiametį FTB šefą J. Edgarą Hooverį, kurį suvaidino Leonardo DiCaprio. „Pamatyti reikėtų visiems DiCaprio gerbėjams – tam, kad dar kartą suprastų, koks talentas slypi po storu ir sudėtingu grimu.“
Dovilės Gasiūnaitės pilnametražį vaidybinį filmą „Narcizas“ analizuoja Gediminas Kukta. Pabrėžęs, kad kurti psichologinę dramą debiutiniame filme – jau daug, recenzentas apgailestauja, jog nepavyko susitapatinti nei su veikėjais ir jų poelgiais, nei su situacijomis. Juozo Matonio ilgai filmuotą „Baltam skersgatvy...“ apie neįgaliųjų dienos centro lankytojus palankiai vertina Elena Jasiūnaitė. „Iš ko lošiame?“, – klausia ta pati autorė, apsilankiusi Igno Jonyno kuriamo filmo „Lošėjas“ filmavimo aikštelėje. Nuo savęs pridursiu, kad šiuolaikiniame lietuvių kine tai, regis, bus antras filmas po „Perpetuum mobile“ apie savo paties sugalvotą lošimą.
„Kur link ritasi Rytų ir Vidurio Europos kinas?“, – tai jau Karlovi Varų kino festivalyje apsilankiusios Santos Lingevičiūtės klausimas. O žurnalo redaktorė Živilė Pipinytė nuolatinėje feljetono skiltyje ne apgailestauja, o veikiau su liūdesiu konstatuoja, kad dabartinė jaunoji karta skaito kitas knygas ir žiūri kitus filmus nei ankstesniosios. Postmodernizmas paneigė bet kokius kanonus, todėl tradicinis kartų nesusikalbėjimas tik pagilėjo. Konformizmas tampa vertybe, grafomanija persikėlė į vizualiuosius menus, taigi ir į kiną. Deja.
Sensacingiausia naujiena – Britų kino instituto geriausių visų laikų filmų sąraše į pirmą vietą pakilo Alfredo Hitchcocko „Svaigulys“, išstūmęs kelis dešimtmečius ten įsitvirtinusį Orsono Welleso „Pilietį Keiną“.
