Negaliu prisiversti žiūrėti lietuviškų serialų, gyvenimo būdo laidų ar realybės šou. Tiesiog nuo pirmų sekundžių suprantu, kad tai skirta ne man. Laidų kūrėjai ar vedėjai tiesiai šviesiai leidžia suprasti, kad privalai būti nelabai protingas paskalų ir spalvotų žurnalų gerbėjas, nuoširdžiai tikėti, kad Lietuvoje yra elitas (nors rodo tik piniguočius) ir žvaigždės, neturėti elementaraus skonio ir nieko neišmanyti apie meną ar politiką, bet turi kažkodėl žavėtis krepšiniu.
Daug rafinuočiau visą tą patį pateikia Seimo televizija. Ji taip pat neslepia savo požiūrio į žiūrovą, bet užtat nesivargina įvyniodama šį realybės šou į margus popieriukus. Čia nebus ryškių spalvų (išskyrus parlamentarių kosmetiką ir kostiumus), sudėtingų rakursų, judančių kamerų, iškalbingų detalių ar įmantraus montažo. Tik bespalvis, dažniausiai statiškas, visai nesukomponuotas kadras, natūralūs triukšmai ir realus to kadro laikas. Kartais transliuotojai išjungia veiksmo pauzių garsą, o kartais jas fiksuoja, ir tada galima fantazuoti, kas nukrito nuo parlamentaro stalo, kuris tiesiog garsiai kasosi ar žiovauja, kieno žingsniai artėja prie mikrofono. Tada užplūsta rafinuotas džiaugsmas stebėti spektaklį, kuris kartu yra ir esamuoju laiku vykstanti tikrovė, vertinti politikus aktorius, kurie vaidina save, stebėti, kaip šie „naturščikai“ mūsų akyse tampa istorijos autoriais, trumpai tariant, suvokti, kad matai totalų reginį, apie kurį svajojo ne vienas meno kūrėjas ar teoretikas, sklindantį iš kiekvieno tavo televizoriaus ekrano milimetro. Tiesiog negaliu atsiplėšti nuo retransliuojamų Seimo spaudos ir mokslinių konferencijų, posėdžių. Šios transliacijos tiek daug pasako apie intelektualines, mentalines, dvasines ir visas kitas mūsų valstybės ir tautos normas. Seimo televizija vizualizuoja tas normas ir pateikia ant delno – nepagražintas ir nesumeluotas.
Žinoma, taip besimėgaujant gali iškilti grėsmė, panaši į tą, kuri kilo Jimo Donovano filmo „Stebėtoja“ (BTV, 20 d. 23 val.) herojei Keisei. Šią psichologijos studentę vaikystėje buvo pagrobęs beprotis, todėl mergina negali išbristi iš depresijos. Jis nusprendžia pasinerti į mokslus ir apsigyventi toli nuo žmonių. Bet kai ji lieka viena, ima dėtis keisti dalykai.
Žudikų, maniakų, psichopatų ir kitokių siaubūnų šios savaitės filmuose taip pat nepritrūks. Tai gali būti ir Wernerio Herzogo JAV sukurto „Blogo policininko“ (BTV, 25 d. 22.30) herojus, kurį suvaidino Nicolas Cage’as. Šis gerbiamas Naujojo Orleano policininkas įsipainiojęs ir į vagystes, ir į narkotikų platinimą, jis mėgsta seksą ir lošimus. Į filmo reklamuotojų suformuluotą klausimą, ar tirdamas žiaurią žmogžudystę jis sugebės suvaldyti savo tamsiąją pusę, paliksiu atsakyti patiems.
Naujasis Orleanas – pamėgta kinematografininkų vieta. Viena mano giminaitė neseniai ten nuvažiavo ir taip pat susižavėjo miestu. Ji apsilankė net kapinėse, kur Cage’as nusipirko kapą ir net pasistatė paminklą. Apdairus žmogus, tikrai nebūčiau pagalvojęs. Aktorių pamatysime ir Alexo Proyaso fantastiniame filme „Suvokimas“ (TV3, 21 d. 22.30), kur jis suvaidino profesorių Džoną. Į rankas personažui pakliūva 1959 m. mokinių piešiniai, kuriuose jie įsivaizduoja ateitį. Tarp piešinių – ir paslaptingas lapas su skaičiais. Profesorius netrunka suprasti, kad tarp skaičių ir paskutinius 50 metų Žemę ištikusių katastrofų yra ryšys.
Charleso Winklerio filmo „Gatvės kraujas“ (LNK, 23d. 22.35) veiksmas taip pat perkels į Naująjį Orleaną. Filmo herojaus policininko partneris žuvo per Katrinos uraganą, bet kyla įtarimų, kad jis buvo nužudytas. Tirdamas šią bylą policininkas atsidurs pačiame kriminalinio pasaulio dugne.
Dar labiau nepasiseks Adriano Grunbergo filmo „Sumautos atostogos Meksikoje“ (BTV, 20 d. 21val.) personažui Draiveriui, kurį suvaidino Melas Gibsonas. Po sėkmingo apiplėšimo jis tikėjosi likusį gyvenimą praleisti rojaus kampelyje. Tačiau kurortas pavirto Meksikos kalėjimu, apiplėšimo bendrininkas nebegyvas, o pinigai ištirpo. Tas kalėjimas, žinoma, keistas. Jis primena aptvertą miestelį, kuriame gyvena daug banditų, žiurkių ir benamių šunų, taip pat vaikų ir jų motinų. Susiorientuoti ir išgyventi šiame mafijos valdomame pragare Draiveriui padės dešimtmetis berniukas. Tada jau bus galima pradėti galvoti, kaip atgauti pinigus ir paieškoti geresnės vietos. Amerikiečių filmus juk ir mėgstame už tą nepataisomą naivų optimizmą.
Italas Gabriele Muccino taip pat pasidavė jo žavesiui ir JAV 2006 m. sukūrė psichologinę dramą „Ieškantys laimės“ (LNK, 21 d. 00.15) apie vienišą tėvą (Will Smith), kuris daro viską, kad jo sūnus būtų laimingas ir neskurstų. Režisierius nesistengia žūtbūt išspausti ašarų, filme atsiranda ir šių dienų kinui nelabai būdinga distancija.
Išgyvenimo mokyklą rodo ir Joe Carnahano „Sniegynų įkaitai“ (LNK, 21 d. 21.15). Kai Aliaskoje sudūžta lėktuvas, likę gyvi keleiviai turi išgyventi ledo dykumoje, į kurią užklysta tik vilkai. Bet netrukus ir žmonės turės tapti vilkais, kad išgyventų. Gaila, kad šį filmą LNK rodo tik dabar, kai ką tik pasibaigė septynis mėnesius trukusi lietuviška žiema, po kurios sniegas sukelia tik norą pačiam užkaukti vilku.
O bene geriausią išgyvenimo strategiją siūlo debiutinis švedų režisierės Lisos Langseth filmas „Nes tai gražu“ (LRT kultūra, 24 d. 22 val.). Jo herojė – dvidešimtmetė bedarbė Katarina (Alicia Vikander) gyvena Geteborgo vargšų priemiestyje. Ji nebaigė mokslo ir rizikuoja tapti tokia kaip ir motina alkoholikė. Kartą „YouTube“ ji išgirsta Mozarto „Requiem“ fragmentą. Ir gyvenimas staiga Katarinai įgyja prasmę. Ji nutrina savo puslapį „Facebook“ ir supranta, kad reikia siekti grožio. Mergina įsidarbina miesto koncertų salėje, ją pastebi orkestro dirigentas. Bet nuo ankstesnio gyvenimo pabėgti ne taip paprasta.
Vis dėlto „Nes tai gražu“ – ne parabolė apie tai, kad grožis išgelbės pasaulį, o filmas apie tapatybę ir melagystes. Kad galėtų gyventi naujame pasaulyje, Katarina turi iš naujo „išrasti“ save. Jos metamorfozė apims išvaizdą, vidų ir net intelektą.
Režisierė supriešina skirtingas kultūras, kad pabrėžtų socialinių klasių susipriešinimą: klasikinę muziką ir MTV, miesto centro erdves (biblioteka, koncertų salė) ir niūrų priemiestį. Grožis ir švara atsiduria turtingųjų pusėje. Tačiau režisierė nenori su tuo sutikti. Jos rodoma vidurinė klasė bei buržua sugeba maskuoti savo bjaurastį kultūra ir papročiais, bet gal ir parveniuKatrinos troškimai paremti visai ne grožio siekiu, o apskaičiavimu ir manipuliacija?
