Rūpintis kiekvienu mokiniu

Balandžio 16 d. Europos Parlamente (EP) Briuselyje įteiktas LUX Europos publikos kino apdovanojimas, jį šiemet pelnė „Mokytojų kambarys“ („Das Lehrerzimmer“, rež. Ilker Çatak, Vokietija, 2023). Filmas pasakoja apie jauną mokinių ir kitų darbuotojų mėgstamą, idealistiškai nusiteikusią vidurinių klasių mokytoją Karlą (Leonie Benesch), kuri nusprendžia pati išsiaiškinti vagysčių mokykloje kaltininką. Tai įtempta drama apie tiesos paieškas, analizuojanti galios santykius ir tai, kad ne visada geri ketinimai priveda prie geriausio rezultato.

Apdovanojimui šiais metais nominuoti filmai: „Pirties seserys“ („Savvusanna sõsarad“, rež. Anna Hints, Estija, Prancūzija, Islandija, 2023), „Adamant“ („Sur l’Adamant“, rež. Nicolas Philibert, Prancūzija, Japonija, 2023), „20 000 bičių rūšių“ („20,000 especies de abejas“, rež. Estibaliz Urresola Solaguren, Ispanija, 2023) ir „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“, rež. Aki Kaurismäki, Suomija, Vokietija, 2023). Laimėtoją per pusę išrenka žiūrovai ir EP nariai. Filmai išverčiami į Europos Sąjungos šalių kalbas, rengiami nemokami jų seansai.

Prieš apdovanojimus Briuselyje susitikome su filmo „Mokytojų kambarys“ scenarijaus bendraautoriumi Johannesu Dunckeru pasikalbėti apie filmo kūrimą.

Kaip suradote vienas kitą su „Mokytojų kambario“ režisieriumi ir scenarijaus bendraautoriumi Ilkeru Çataku?

Mes susipažinome dar mokykloje, lankiau vokišką mokyklą Stambule, o jo tėvai nusprendė grįžti į Turkiją, taigi susitikome ten. Jau tada kartu su Ilkeru pradėjome kurti filmus. Tuo metu drauge nufilmavome daug trumpametražių juostų. Vėliau Ilkeras išvyko studijuoti, sukūrė kitų filmų. „Mokytojų kambarys“ mums buvo galimybė vėl kartu dirbti.

Kaip gimė „Mokytojų kambario“ idėja?

Viskas prasidėjo nuo istorijos, kuri nutiko mano seseriai. Ji yra matematikos mokytoja ir jos mokykloje įvyko pora vagysčių. Tai man priminė įvykius ir mūsų mokykloje. Kai pora mokinių apsivogė, į mūsų klasę atėjo mokytojai ir pradėjo krėsti mūsų daiktus kaip filme. Pradėjome apie tai kalbėtis ir Ilkeras labai greitai suprato, kad tai galėtų būti gera filmo idėja. Kad tai gali būti mokytojos, mokinio ir mokinio mamos trikampis. Nuo to pradėjome plėtoti scenarijų.

Kaip atrodo jūsų bendradarbiavimas?

Paprastai nuvykstame kur nors į namelį miškuose, toli nuo visko. Pirmiausia kalbamės apie labai daug dalykų, nebūtinai apie filmą. Iš tikrųjų mums užtruko šiek tiek laiko, kol nusprendėme mokinius padaryti kiek jaunesnius, kokie dabar yra filme, ir tada viskas sukrito į savo vietas. Tai užaštrina momentą, kai supranti, kad tavo tėvai nėra dievybės, jie nėra neklystantys ir galbūt yra padarę klaidų, gal netgi kažką pavogę. Antras didelis pasirinkimas scenarijaus rašymo procese buvo toks, kad nusprendėme nepalikti mokyklos, kad veiksmas vyks tik joje. Tai mums labai padėjo. Apribodami save galėjome sugalvoti naujų idėjų.

O kaip jūs kartu rašote? Abu sėdite prie kompiuterio ar pasikeisdami?

Kai prieiname prie paties rašymo, dažniausiai tai darome atskirai. Nes jau turime planą. Turime scenų sąrašą ir žinome, kuriuo keliu eisime. O tada lieka parašyti pavienes scenas. Man atrodo, daug lengviau rašyti, jei nesi kartu kambaryje. Bet dažniausiai dirbame žiūrėdami į tą patį ekraną, net jei ir per atstumą. Rašome pingpongo principu ir svarbu išlikti tame pačiame lygmenyje.

Kokius filmus žiūrėjote rašydami scenarijų?

Tuos, kurių veiksmas vyksta mokykloje. Pavyzdžiui, nuostabus prancūziškas filmas „Tarp sienų“ („Entre les murs“, 2008). Jis laimėjo Kanuose. Filmo veiksmas vyksta tik klasėje. Taip pat „Medžioklė“ („Jagten“, 2012), kur Madsas Mikkelsenas vaidina darželio auklėtoją. Tvyro įtarumo jausmas ir gauni sniego gniūžtės efektą – dalykai tampa nekontroliuojami, ir galiausiai nebesvarbu, ar jis tai padarė, ar ne. Taip pat Asgharo Farhadi filmai, kaip „Išsiskyrimas“ („Jodaeiye Nader az Simin“, 2011), kur mažas dalykas logiškai išsirutulioja į kažką didelio. Mums šie filmai buvo didelis įkvėpimas.

Jūs taip pat atlikote tyrimą – kalbėjote su mokiniais, mokytojais?

Žinoma, mokykloje mokėmės prieš dvidešimt metų, viskas pasikeitė. O prisiminimai dažnai būna iškreipti. Man taip pat buvo įdomu. Galvoju, tikra beprotybė, kad tu sugebi žmones kažko išmokyti šioje struktūroje, kai pamoka trunka 45 minutes ir mokiniai vis eina iš vieno dalyko į kitą. Pamačiau, kiek mokytojai turi įdėti pastangų, kad susitvarkytų su kasdienėmis problemomis. Kalbu ne tik apie dalykų išdėstymą, bet ir apie tarpasmenines problemas. Turi porą šimtų vaikų vienoje vietoje, tai, žinoma, bus ir problemų. Tiesiog atėjo supratimas apie kasdienius sunkumus, su kuriais susiduria mokytojai.

Filmas kalba apie mokyklos sistemą. Ar kurdamas filmą pagalvojote apie tai, ką pakeistumėte joje ar mokytojo ir mokinio santykiuose?

Nesu mokyklos sistemos ekspertas, šioje srityje tikrai yra daugiau už mane žinių turinčių žmonių. Galiausiai, man atrodo, viskas atsiremia į laiką. Žmonėms nėra pakankamai mokama, jie neturi užtektinai laiko kiekvienam mokiniui asmeniškai. Man pasisekė, nes turėjau vieną ar du mokytojus, kurie skyrė daug savo laiko. Matau tai ypač tarp jaunų mokytojų, kurie skiria papildomo laiko ir jiems labai rūpi pavieniai mokiniai. Skirti daugiau pastangų, nei iš tavęs tikimasi, ir iš tikrųjų rūpintis mokiniais, išklausyti, ko jie nori, ko jiems reikia ir kas jiems patinka, – tokie turėtų būti kiekvieno mokytojo santykiai su mokiniais, bet sistema turėtų suteikti tam erdvę, galimybę ir laiką. Tik vargu ar tai įmanoma.