...Senstanti kino žvaigždė Fabijana parašė prisiminimų knygą. Į jos pristatymą iš Niujorko atvyksta duktė Liumira su šeima. Tačiau memuarai – tik formali priežastis. Liumira išgyvena krizę, turi problemų su vyru, antraplaniu aktoriumi alkoholiku. Ji ieško progos pasakyti motinai viską, ko anksčiau nesugebėjo, apkaltinti ją egoizmu. Bet sugrįžimas padės apsispręsti, kaip gyventi toliau. Motinos namai Paryžiuje skendi žalumoje, šalia – didelis sodas, idilę gali sudrumsti tik kalėjimo kaimynystė. Tačiau Liumiros dukrelė čia iškart pasijus lyg pasakoje. Fabijanos knyga sukels konfliktų, bet kartu sužadins susidomėjimą jos naujuoju filmu.
Prancūzijoje kurtas Hirokazu Kore-edos filmas „Visa tiesa apie divą“ (TV3, 11 d. 22 val.) – lyg sugrįžimas į jau girdėtas istorijas ir matytus vaizdus. Catherine Deneuve ir Juliette Binoche duetas pažadina daug prisiminimų bei asociacijų, be kurių filmas būtų tik dar vienas pasakojimas apie aktorę ir jos santykius su nevykėle dukra. Veikėjų dialogai verčia prisiminti Deneuve vaidmenis, romanus, simpatijas ir antipatijas – tik pažiūrėkite į jos veidą, kai nuskamba Brigitte Bardot pavardė. Deneuve kartais ištirpsta Fabijanoje, kartais žiūri į ją tarsi iš šalies, mato tą apkūnią, senstančią moterį, kurios stambūs planai neslepia plastinių operacijų pėdsakų, bet kuri sugeba išlikti savimi net ir meluodama. Deneuve ironiją pabrėžia ir nuolatinė taurė viskio rankose. Ji puikiai juda ir akimirksniu sugeba persikūnyti. Parašęs pastarąjį sakinį pamaniau, kad reikėtų patikslinti – Fabijana ar Deneuve, bet gal tai bus beprasmiška.
Binoche taip pat iš tų aktorių, kurios mėgsta atlikti solo partiją. Tačiau šįkart ji atsitraukia, kruopščiai kuria nematomą, bet nujaučiamą Liumiros istoriją. Filmai apie motinų ir dukterų santykius būna įvairūs: vieni autoriai stoja motinų pusėn, kiti – dukterų. Atrodo, kad Hirokazu Kore-eda kartais nelabai supranta savo herojų žodines dvikovas, užtat kuria itin įtaigią atmosferą. Ji kartu ir kinematografiškai paryžietiška, ir ganėtinai dirbtinė, ypač kino studijos epizoduose, kad suvoktum veikėjų situaciją. Kore-eda – jautrus sudėtingų šeimos ryšių portretuotojas, jaučia prancūzų kultūrą, bet vis dėlto jis – iš kitos, kur jausmai taip nedemonstruojami. „Visa tiesa apie divą“, palyginus kad ir su šį pavasarį kinuose rodytu jo „Monstru“, pernelyg elegantiškas filmas, o taiklūs dialogai maskuoja ne tik Fabijanos ir Liumiros bejėgiškumą. Tačiau žiūrėti į Deneuve – didžiulis malonumas, ypač kai Fabijana į Liumiros priekaištus atsako, kad pasirinko būti bloga motina, bet ne bloga aktore.
Šį savaitgalį televizijos skirs rinkimams. Šiemet jų daug visame pasaulyje ir visur galima pastebėti tą pačią tendenciją: valdžios (bet kokios) siekia ambicingi, bet pilki, neįdomūs žmonės, prastai išsilavinę ir dar prastesnių manierų provincialai, trumpai tariant, tikri kareivio Šveiko mokiniai. Todėl, prisipažinsiu, net Lietuvos prezidento rinkimų rezultatai nelabai domina, juk, tiesą sakant, rinktis nėra iš ko. Geriau prisiminsiu nesenstančią Barry Levinsono komediją „Uodega vizgina šunį“ (BTV, 12 d. 19.30). Jis apie politines manipuliacijas ir žiniasklaidos žaidimus. ...Likus dviem savaitėms iki JAV prezidento rinkimų žiniasklaidoje pasirodo žinių apie seksualinį skandalą, kurio pagrindinė figūra – prezidentas. Jis nori būti perrinktas ir turi stiprų priešininką. Politinis prezidento patarėjas (Robert De Niro) pasamdo kino prodiuserį (Dustin Hoffman), kad šis nukreiptų visuomenės dėmesį nuo skandalo. Prodiuseris pasiūlo sufabrikuoti karą Albanijoje – kas žino, ar tokia šalis apskritai yra. Netrukus žiniasklaida pradeda pasakoti apie prezidento kovas su teroristais, jo kovą už taiką ir Albanijos civilių gynimą. Prezidento rėmėjų gretos didėja.
„Uodega vizgina šunį“ pasirodė 1997-aisiais. Regis, praėjo daug laiko, bet filmas nepaseno, o šiuolaikinės technologijos padeda dar tobuliau fabrikuoti konfliktus ir atvirą melą, ir tai vis dažniau – vidutinybių sėkmės pagrindas. Lieka tik klausimas, kam dirba įvairūs politiniai patarėjai, iš kur jie atėjo, kokios jėgos kontroliuoja situaciją, o tai įdomu net ir Lietuvoje.
Wernerio Herzogo filmų herojai dažnai laužo taisykles, visuomenė į juos žiūri, švelniai tariant, įtariai. Režisierius mėgsta ir klajoklius, keliaujančius į pasaulio pakraštį. Gal todėl filmo „Dykumos karalienė“ (TV3, 11 d. 13.10) heroje tapo britų keliautoja, rašytoja, politikė ir archeologė Gertrude Bell (1868–1926), kuri kartu su Arabijos Lorensu vadintu pulkininku Thomu Edwardu Lawrence’u turėjo didžiulės įtakos, braižant po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusių naujų valstybių, pirmiausia Irako, ribas.
Režisierius vaizdingai rodo Bell (Nicole Kidman) keliones, bet meilės atmosferos jis nemoka kurti. Todėl meilės istorija, prasidedanti Teherane, kur Herzogo herojė susipažįsta su Henry Cadoganu (James Franco), nelabai įtikina, nors ir sudaužo Bell širdį. Daug įdomiau stebėti Bell – maištininkę, idealistę, žvelgiančią į pasaulį poetės žvilgsniu, bet sugebančią pasipriešinti patriarchato taisyklėms ar net įtikinti arabų šeichus, kad jos gyvenime niekas neparduodama. Vis dėlto filmuose apie panašias herojes neužtenka rodyti trapų moters kūną ir jame glūdinčią didžiulę dvasinę jėgą.
Tose geografinėse platumose vėl vyksta karas, o Izraelio režisieriaus Yarono Zilbermano filmas „Kurstytojai“ (TV1, 12 d. 01.35) perkels į 1993-iųjų rugsėjį, kai Izraelio premjeras Icchakas Rabinas paskelbė Oslo susitarimus. Jų tikslas buvo tvari taika tarp Izraelio ir palestiniečių. Tačiau teisės studentas ir žydas ortodoksas Yigalis Amiras negalėjo patikėti, kad jo šalies vadovas atsisakys, jo galva, svarbių teritorijų, ir tapo ekstremistu. Jis metus rengė pasikėsinimą į premjerą. „Kurstytojai“ – vaidybinis filmas, faktai jame išdėstyti gana tiksliai, bet Zilbermano pasakojama istorija man pasirodė pernelyg publicistiška.
Rinkimų vakarą gerų emocijų suteiks Peterio Hewitto komedija „Nekalta vagystė“ (TV1, 12 d. 23.05). Ji apie tai, kad geras žmogus nebūtinai bus geras vagis. Tokiais nusprendžia tapti trys vieno muziejaus prižiūrėtojai, kuriuos suvaidino Morganas Freemanas, Christopheris Walkenas ir Williamas H. Macy. Kiekvienas filmo herojus turi savo mėgstamą eksponatą, prie kurio yra emociškai prisirišęs. Vieną dieną paaiškėja, kad tie eksponatai gali iškeliauti į kitą muziejų. Prižiūrėtojai su tuo susitaikyti nenori ir nusprendžia išsaugoti juos arčiau savęs – originalus pakeisti kopijomis. Planas genialus, tik vis kas nors trukdo jį įgyvendinti. Bet gal meilė menui vis dėlto svarbiau?
Jūsų – Jonas Ūbis
