Tapatybė. Bėgant nuo postsovietizmo

Čekijos mieste Liberece, buvusio baseino pastate įsikūrusioje galerijoje „Lázně“, iki 2024 m. liepos 28 d. veikia Lietuvos šiuolaikinio meno paroda „Tapatybė. Bėgant nuo postsovietizmo“ (angl. Identity. Escaping the Post-Soviet). Parodoje pristatoma dešimt lietuvių menininkų: Žygimantas Augustinas, Algimantas Kensminas, Tauras Kensminas, Denisas Kolomyckis, Žydrūnas Mirinavičius, Rūta Putramentaitė, Eglė Ridikaitė, Indrė Rybakovaitė, Ieva Skauronė ir Andrej Vasilenko.

Sąvoka „postsovietinis“ dažniausiai yra vartojama kalbant apie postsovietines valstybes, išsilaisvinusias iš Sovietų Sąjungos aneksijos. Tačiau kai kurie politikai vis dar diskutuoja apie šio termino problemiškumą, kadangi nustatyti vientisą regioną, kuris galutinai galėtų būti vadinamas postsovietine erdve yra išties sudėtinga. Geografiniame ir istoriniame kontekste postsovietinė erdvė egzistuoja, tačiau šiandien matome, jog ši erdvė susideda iš įvairių klasterių, kuriems būdingas skirtingas industrializacijos lygis, ekonominė priklausomybė nuo naftos pramonės ar žemės ūkio sektoriaus bei skirtingi demokratijos/autoritarizmo, korupcijos ir oligarchizmo laipsniai. Todėl, net ir po nepriklausomybės atgavimo ir išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos, dauguma buvusių aneksuotų tautų aktyviai stengiasi atsikratyti „postsovietinės“ etiketės, aktyviai vykdydamos desovietizacijos ir globalizacijos procesus.

XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos socialinė, ekonominė ir kultūrinė transformacija skatino vietines meno bendruomenes iš naujo tyrinėti savo istorines šaknis, reflektuoti istorinę atmintį ir iš dalies naujai ieškoti savo tapatybės. Išsilaisvinusios iš okupacijos šalys įsitvirtino kaip neatsiejamos Europos ir transatlantinės bendruomenės dalys, tačiau nepaisant to, jos vis dar dažnai permąsto savo kultūrinį identitetą, klausdamos, kuri kultūros dalis yra jų pačių, o kurią primetė okupantai. Dažnas tapatybės sąvokos vartojimas mene rodo jos reikšmę ir svarbą šiuolaikiniuose kultūriniuose ir socialiniuose kontekstuose. Tampa svarbu įsigilinti į kompleksinius bandymus atrasti savo tapatybę, suprasti, ką režimas padarė aneksuotoms šalims ir jų bendruomenėms ir kokį poveikį jis vis dar turi šiandieninei kultūrai.

Baltijos šalys bene greičiausiai reintegravosi į Vakarų pasaulį, tačiau jos vis dar kenčia nuo ilgo, latentinio sovietinio palikimo šleifo. Paroda „Tapatybė. Bėgant nuo postsovietizmo“ kalba apie nuolatines pastangas išsivaduoti nuo postsovietinio šešėlio, o pristatomų menininkų kūriniuose matomos Lietuvos kultūrinio identiteto paieškos. Vieni autoriai dėmesį sutelkia į šalies kraštovaizdžio transformacijas arba kultūrines pynes (Andrej Vasilenko, Indrė Rybakovaitė, Eglė Ridikaitė). Kiti, ypač gimę ir augę komunistiniu periodu, pristatomuose kūriniuose gilinasi į istorinę tapatybę ir kolektyvines traumas, išreiškia jaustą laisvės ilgesį ir ryžtą išsivaduoti iš sovietinės okupacijos metu primestų ar internalizuotų normų (Žygimantas Augustinas, Ieva Skauronė, Žydrūnas Mirinavičius, Algimantas Kensminas). Tuo tarpu dalis jaunosios kartos, užaugusios po Sovietų Sąjungos žlugimo, save tapatina su globaliu pasauliu ir gilinasi į tokias temas, kaip lytiškumas, individualūs poreikiai ar postmodernios kapitalistinės sistemos ydos bei šiandienoje vis dar apčiuopiami režimo kultūros likučiai (Denisas Kolomyckis, Rūta Putramentaitė, Tauras Kensminas). Galiausiai, juos visus vienija nuolatinis savasties ir kultūrinio tapatumo ieškojimas.

Parodos kuratorė Agnė Mackevičiūtė

Paroda „Tapatybė. Bėgant nuo postsovietizmo“ Libereco apskrities galerijoje „Lázně“ atidaryta 2024 m. balandžio 25 d. ir veiks iki liepos 28 d. Ji skirta Lietuvos ir Čekijos narystės Europos Sąjungoje 20-mečiui.

Parodą organizuoja Lietuvos ambasada Čekijoje, Libereco apskrities galerija „Lázně“ ir Vilniaus dailės akademija. Dalį organizavimo išlaidų padengė Europos Komisijos atstovybė Čekijoje ir Lietuvos garbės konsulas Liberece.