Papasakokim pasauliui apie save

Rodos, nieko nebestebina nauji projektai, koncertai, parodų atidarymai ar pasaulinės premjeros, bet visuomet norisi pasidžiaugti, kai kas nors ypatingo įvyksta už Lietuvos ribų. Dalijamės pasakojimu apie savo bičiulių sėkmę Vokietijoje. Kalbiname smuikininką Martyną Švėgždą von Bekkerį ir kompozitorę Moniką Sokaitę apie Hamburge vykusią Monikos kūrinio premjerą bei Martyno įkurtos „Alternative Academy of Arts“ („Alternatyvios menų akademijos“) atidarymą.

Martynai, prašom papasakoti apie koncertą, vykusį Hamburge spalio 6-ą dieną. Kokia proga jis buvo surengtas?

Martynas Švėgžda von Bekkeris: Galima sakyti, kad tai buvo pirmasis ilgai planuoto svarbaus žingsnio etapas. Kalbu apie naujai įsteigtą „Alternatyvią menų akademiją“. Kadangi per savo gyvenimą nemažai keliavau, apibendrindamas savo patirtį Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje nusprendžiau veiklą koncentruoti šalyje, geografiškai esančioje vidury mano minėtųjų, kad būtų visiems patogu ją pasiekti. Manau, kad Hamburgas yra ašis, jungianti Rytus ir Vakarus. Vokiečiai suprato idėją ir jos apimtį, lietuviai tiesiog palaikė ir džiaugėsi už mus. Kadaise mes su tėvu kalbėdavomės apie įvairias pasaulio tarpdisciplinines mokyklas ir jų specifiką. Pagaliau galiu džiaugtis, kad pavyko įgyvendinti kelerius metus intensyviai brandintą idėją, nors ji gimė dar 1979-aisiais. Dabar laukia tiesiog labai daug darbo.

Būtų įdomu daugiau sužinoti apie Tavo įsteigtą akademiją. Kas tai?

M. Š.: Tai yra kaip tarptautinė draugija, susikūrusi prieš trejus metus. Jos tikslas – gebėti komunikuoti vienu metu su keliomis šalimis, jungti viską, kas tuo metu vyksta, kad ir kur tai būtų – Lietuvoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Tai – „klajojanti“ mokykla. Aš pats visą gyvenimą tarsi klajoju, ko gero, visi mes esame vienaip ar kitaip klajokliai. Toks gyvenimas tapo norma. Tai mokykla, kuri keliaudama sujungia miestus, skirtingas šalis, sugeria ir skleidžia savas ir naujai atrastas idėjas. Tai tarsi kūrybinė platforma, suteikiama jauniems, kūrybingiems, perspektyviems žmonėms. Mokykla visą laiką auga, o jos šūkis – citata iš Herakleito „Panta rei“ (gr. – viskas teka). Nes iš tikrųjų viskas teka, kinta, nieko nėra pastovaus. Bet kartu mes kovojame už bendrą pasaulį, planetą, gamtą, siekiame tolerancijos, meilės per muziką, meną ar paprasčiausią žmogiškumą.

O kaip galima patekti į šią akademiją? Ar yra kokie nors kriterijai?

M. Š.: Akademijoje nenorime taisyklių, nes jos neįdomios. Jų ir taip gyvenime labai daug. Konkrečių reikalavimų nėra. Pirmiausia, patys dalyviai turėtų suvokti, kas jiems įdomu ir ko jie nori. Visi, suradę mūsų akademijos internetinį puslapį (www.aaofa.eu), gali tiesiogiai mums parašyti laišką, išdėstydami savo idėjas, fantazijas, norus ir vizijas.

Akademijos atidarymo koncerte Hamburgo „Miralles saal“ pimą kartą atlikai Monikos Sokaitės kūrinį. Kaip viskas pavyko?

M. Š.: Koncertų programa buvo tikrai įdomi ir daugialypė, ji aprėpė ir jaunųjų, ir vyresniosios kartos kompozitorių kūrybą, dalyvavo įvairaus amžiaus atlikėjai, griežė „Neue Philharmonie Hamburg“ orkestras, diriguojamas Fausto Fungaroli. Džiaugiuosi, kad Monikos koncertas smuikui ir orkestrui „Visos ugnys – Ugnis“ turėjo didžiulės sėkmės, jį visi labai gyrė. Kompozicija išties labai įdomi, gražiai suskambėjo, nors ir jaudulio užteko visiems, tiek grojant, tiek klausant. Kalbant apie kūrinio muzikinę medžiagą, visi jautėsi tarsi laive, kuriame kiekvienas turėjo kuo užsiimti. Pati autorė buvo priblokšta, kaip orkestras, atėjęs į pirmą repeticiją, iškart viską pagrojo.

Monika, o kaip Tu jautiesi po premjeros? Grįžai kupina naujų idėjų?

Monika Sokaitė: Koncertas reikalavo daug dvasinių ir fizinių jėgų. Pasiruošimas jam taip pat buvo labai skrupulingas, atlikėjai – aukščiausios klasės muzikantai, vien dėl to jaučiau didžiulį jaudulį. Repeticijoje net nepajutau, kaip, drebant rankoms, netyčia perplėšiau savo partitūrą per pusę... Pats koncertas tiesiog kunkuliavo stipria energija. Kadangi mano kūrinys programoje buvo įterptas tarp Franzo Schuberto ir Wolfgango Amadeus Mozarto, tai visos emocijos veržėsi kaip Niagaros krioklys. Po koncerto, nulipusią nuo scenos, mane visi sveikino, spaudė rankas, prašė autografų. Tad įspūdžiai nepakartojami.

Martynas mano kūrinį atliko su tokia aistra ir karšta emocija! Atrodo, perteikė viską, kas slypėjo partitūroje, kuri yra paremta argentiniečio Julio Cortázaro novelių rinkiniu „Todos Los Fuegos el Fuega“ („Visos ugnys – Ugnis“). Jis atskleidė visas kompozicijos paraštes, surado daug paslėptų dalykų ir atrado daug savęs. Ir bendrame koncerto kontekste jis parodė nepaprastą meistrystę, pagrojo didelę sudėtingą programą, kuri atima tikrai labai daug jėgų. Žaviuosi Martynu, nes jis visuomet priima didelius iššūkius.

O ką Tau, kaip kūrėjai, reiškia bendradarbiavimas su Martynu, kitais patyrusiais atlikėjais?

M. S.: Kai profesionalūs, aukščiausio lygio atlikėjai groja mano parašytus kūrinius, pirmiausiai man tai yra galimybė tobulėti, plėsti teoriškai įgytas žinias, išgirsti, kaip tai skamba, jie įneša savo „smėlio“ į mano kūrinius. O Martynas, manau, yra žmogus-ugnikalnis, kuriame nuolatos kunkuliuoja ir vėliau išsiveržia idėjos. Prie šio koncerto smuikui ir orkestrui mes dirbome labai ilgai ir atidžiai, per tą laiką aš išmokau daug vertingų dalykų. Kadangi jo pasaulėvaizdis ir gyvenimiška patirtis yra labai plati, mane žavi jo keliamos asociacijos su kitais menais, kultūromis, pojūčiais – tai įkvepia. Po kiekvieno mūsų susitikimo man norisi dar daugiau skaityti, pažinti ir atrasti dar daugiau dalykų ne tik muzikoje, bet ir pačioje žmogaus būties filosofijoje, tą ontologiją plėsti bei taikyti ir kūryboje, ir gyvenime.

Tikiu, kad akademija skleis ir plėtos savas idėjas, kurių tikrai nestinga. Dabar būtų įdomu sužinoti kiekvieno jūsų artimiausius planus. Gal turėsite ir bendrų projektų?

M. Š.: Manau, kad tai tikrai ne paskutinis mūsų bendras projektas. Aš asmeniškai turiu numatęs daug muzikos, kuri mane seniai domino, bet jai vis neatsirasdavo pakankamai laiko. Dar gavau įdomų pasiūlymą iš kompozitoriaus Felikso Bajoro, jau turiu natas. Mano mokytojas Raimundas Katilius, kurį aš be galo mylėjau, labai gerbė F. Bajorą, jų tarpusavio ryšys buvo ypač stiprus, galbūt tai dar labiau skatina mano norą iš arčiau pažinti kompozitorių, labai juo pasitikiu, kaip ir mano mokytojas. Interpretuoti meistrą – visai kitas matmuo, nepalyginsi su jaunųjų kompozitorių kūryba, kurios pastaruoju metu atlikau nemažai, ji įrašyta į naujausią mano kompaktinę plokštelę „Lietuvos XXI a. raiška smuikui“.

Monika, o kas yra tavo kūrybinis varikliukas?

M. S.: Pagrindinis dalykas labai paprastas – man tiesiog patinka kurti muziką. Kartais tiesiog laukiu ryto, kada galėsiu atsikelti ir tęsti darbą. O mano idėjos dažnai kyla iš literatūros, aš garbinu knygas, turiu savo mėgstamus autorius. Taip pat mane įvepia žmonės ir religija, kas aiškiai atsispindi mano chorinėje muzikoje. Labiausiai mano kūrybinį variklį „užkūrė“ mane ypač žavinčių asmenybių „kvartetas“. Tai profesoriai Teisutis Makačinas, Ričardas Kabelis, Vaclovas Augustinas ir maestro Martynas Švėgžda von Bekkeris.

Martynai, Monika Tave laiko vienu iš savo kūrybinio impulso iniciatoriumi. Sakyk, o kuo ji Tave žavi kaip kompozitorė?

M. Š.: Man labai džiugu, kad galiu kažkam būti partneriu, dalintis, duoti pavyzdį, pateikti savo pasaulėvaizdį, idėjas, būti naudingas. Sunku kalbėti apie žmogų, kuris yra bičiulis. Ji – tikra muzikinė bitutė. Jos muzika aiški, suprantama, melodinga, turi tokio nuostabaus harmoninio aiškumo formos ir sąskambių, ritmo, faktūros dalykuose. Aš turiu kur užsisvajoti ir pradėti savo galimas interpretacijos paieškas. Gal taip yra ir dėl to, kad ji pati pažįsta smuiką, juo grojo, žino galimybes ir jautrius įmanomus instrumento niuansus, įsivaizduoja, kaip tam tikri dalykai turi skambėti, o tai smuikui tinka, leidžia jam skleistis.

Martynai, turi tiek daug veiklos, o galvoje kirba begalė idėjų. Žinau, kad ir praėjusi vasara buvo gana intensyvi.

M. Š.: Iki liepos vidurio dirbau, dėsčiau. Vėliau kuriam laikui padėjau smuiką į šalį. Pajutau, kad reikia tiesiog pailsėti. Nuostabų ir nepakartojamą laiką praleidau Šimonių girioje. Savo sodyboje dariau viską: dirbau lauko darbus su kirviu ir šakėmis. O po to imdavau smuiką į rankas ir ruošiau programą. Vėliau prisidėjau prie mokinių muzikinės stovyklos Klaipėdoje, Stasio Šimkaus konservatorijoje, o visos savaitės darbus vainikavo koncertas su moksleiviais Giruliuose. Jau kitą dieną Dautarų dvare atlikau solinę programą. Paraleliai užsiėmiau organizaciniais menų akademijos reikalais, turėjau kelis koncertus Vokietijoje.

Dažnai organizuoji renginius, koncertus užsienyje. Tavo programose matome nemažai lietuvių autorių pavardžių. Netrukus po akademijos atidarymo, kitame koncerte atlikai Vytauto Barkausko, Veslavo Sobieskio, Lukrecijos Petkutės, Rasos Bartkevičiūtės, tavo paties opusus. Kaip sekasi propaguoti lietuvišką muziką svetur ir kaip ją priima publika?

M. Š.: Įvairiai. Kartais labai lengva, kartais tikrai sudėtinga, priklausomai nuo aplinkybių, konteksto, publikos ar pačios programos. Ieškau terpės, kurioje lietuvių muzika yra laukiama, ja domimasi ir gilinamasi. Ir tai nėra paprasta, bet tuo tenka užsiimti visiems, kurie nori propaguoti Lietuvos meną, garsinti jos vardą. Aš siekiu, kad įvyktų kuo daugiau tokių koncertų. Man smagu, kai lietuviška muzika, lietuviškas menas yra žinoma, savaime „prasiskina sau kelią“, jo specialiai nepropaguojant. O paskleisti tą muziką, kurios dar niekas negirdėjo, yra ir mano, tarsi legionieriaus, darbas. Keliauju sau vienas su savo smuiku, lyg su ginklu ant peties, ir toks būdas veikti – man pagal jėgas.

Dėkoju abiem už pokalbį ir linkiu neblėstančios kūrybinės energijos.

Kalbino ir parengė Vaida Urbietytė-Urmonienė