7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pašėlusių žvėriūkščių karnavalas

Viltė Žakevičiūtė
Nr. 36 (1230), 2017-11-03
Muzika
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.

Taip, kaip parašyta antraštėje, pasijutau antrajame ansamblio „Synaesthesis“ koncerte spalio 25-ąją. Palyginimas su žvėrimis tarsi natūralus, nes ansamblio nariai (Vytautas Oškinis – fleita, Artūras Kažimėkas – klarnetas, Marta Finkelštein – fortepijonas, Deimantė Merkevičiūtė – smuikas, Monika Kiknadzė – altas, Gunda Baranauskaitė – violončelė ir dirigentas Karolis Variakojis) – jauni, ekspresyvūs, tarsi netveriantys savo kailyje, nepažaboti taisyklių ir diktuojantys savas. Kaip jie patys sako, „pašėlę“, pridėčiau – „žvėriškai“.

 

Koncertą pradėjęs Sylvaino Marty kūriniu „Lithuanian Rotation“ ansamblis iš karto pademonstravo ekspresiją ir įtikinamą interpretaciją. Nenuostabu, nes 2016 m. vykusioje tarptautinėje vasaros akademijoje Austrijoje (ISA) už geriausią šio kūrinio interpretaciją „Synaesthesis“ buvo apdovanotas premija „Just Composed“. Koks tai kūrinys – kalbėti šiek tiek kebloka. Kiek glumina suvokimas, jog daugiausia kūrinys priklauso nuo atlikimo. Kompozitorius šiuo atveju pateikia tik (o gal net) idėją. Kaip sako autorius, čia sąveikauja įvairios tėkmės – nuo atskiros ląstelės iki chaoso. Vadinasi, logika vis dėlto egzistuoja. Beje, sugebėjau išgirsti ir tarsi atpažįstamo lietuviško skambesio. Įdomu būtų pasiklausyti kelių skirtingų šio kūrinio interpretacijų, tuomet būtų lengviau šią muziką suprasti ir įvertinti.

 

Vis dėlto puikiai akustiškai skambėjęs „Lithuanian Rotation“ neprilygo Yanno Robino „Fterà“ sukeltoms emocijoms. Kūrinys labai vykęs, atliktas meistriškai. Ir čia vėl kilo klausimas: ar atlikimas išgelbėjo kūrinį, nes jis parašytas taip, kad sugroti gali tik visiškas profesionalas, ar pati medžiaga nepaprastai gera? Mano fantazijos vaizdinys: kažkas stebi pelėkautuose įstrigusią pelę. Ji kankinasi, cypia. Arba – musė, kurią kažkas ant stiklo prispaudė su užuolaida, zirzia kaip pasiutusi. Nejuokaujant, kūrinio anotacijoje pateikiamos interpretacijos versijos ašis – sparnai, plunksna (graikų kalbos žodis fterà tai ir reiškia). Tiesa, sąsaja su oru, kvėpavimu tikrai jautėsi. Tik labiau kaip bandymas kvėpuoti kažkam trukdant. Vis dėlto kūrinys labai įdomus. Ekspresyviausias jo atlikėjas buvo klarnetininkas A. Kažimėkas: teatrališkas, labai patiko klausytojams. Beje, atlikėjai tokioje muzikoje lemia beveik viską.

 

Po gausių ovacijų – slovakės Lenkos Novosedlikovos „Seven: Twenty: Seven“ ansambliui. Šis premjerinis kūrinys koncertą paįvairino švelnumu ir ramybe. Tiesa, lyginant su iki tol skambėjusiais, jis, sakytume, kiek nublanko dėl savo paprastumo. Bet subtilybių buvo galima įžvelgti. Atsiradusi melodija, instrumentų tembrų spalviniai šešėliai sukūrė įdomią nuotaiką. Repetityvumas, kaip viena iš technikos priemonių, savotiškai užliūliavo. Kūrinys tikrai mielas ir puikiai tiko nuraminti klausytojus.

 

Labai akustiškas ir temperamentingas graiko Panayiočio Kokoro „Crama“. „Jo visumą – bendrą skambantį paveikslą – sudaro tokie elementai kaip judesiai, artikuliacija, laikysena, ritminės figūros, faktūra, spektro pokyčiai. Vardan siekio išgauti mutuojančių, nestabilių, sproginėjančių garsų kompleksus buvo atsisakyta konkretaus natų užrašymo. Tyčinis garso iškraipymas, nestabili akustinė sistema, elektronika, atlikėjai ir muzikinė notacija sąveikauja gyvo atlikimo metu. Šioje pjesėje muzikantas elgiasi tarytum garso skulptorius, juvelyriniu kaltu skaptuojantis milžinišką paminklą. O aš, kompozitorius, turiu jam patarti, kaip smūgiuojančiu kaltu išgauti tinkamiausią sąskambį“, – taikliai apibūdinta anotacijoje ir klausimų nebekyla. Interpretacija buvo vykusi. Ansambliui vadovaujantis K. Variakojis kontroliavo įvykius sumaniai ir taikliai. Improvizacija buvo pagrįsta. Taigi, viskas priklauso atlikėjams!

 

Na ir finalui – intriguojantis kompozitoriaus Régiso Campo „Pop-Art“ – puiki koncerto pabaiga, kai kūrinys sužėri auksu ir nepalieka abejingų. Dar – „Synaesthesis“ meistrystė ir įrodymas, kad jie yra kol kas vieninteliai taip stebinantys šiuolaikinės muzikos atlikėjai. Kūrinio pavadinimas „Pop-Art“ tarytum kelia dviprasmiškų minčių. Manau, to siekta. Kompozitorius, remdamasis dailininko Richardo Hamiltono pateiktu „poparto“ apibrėžimu, leidžia klausytojams išvadas daryti patiems. „Popartas“ – masinę kultūrą bei banalybes integruojančio meno terminas. Kūrinys meistriškas, rimtas ir šmaikštus. Muzikoje atpažįstami tarsi kažkur jau girdėti motyvai pinasi su teatrališkais atlikimo būdais, keistais skambesiais, tarsi atsitiktiniais, bet iš tiesų gerai apgalvotais. Tikslus ritmo pulsavimas kūriniui suteikė atpažįstamumo, konkretumo (ko, sakyčiau, trūko kitiems kūriniams). Žavi kompozicija ir puikus atlikimas sulaukė reakcijos– žiūrovai šėlo drauge.

 

Kaip ir pirmasis „Synaesthesis“ koncertas, taip ir šis abejingų nepaliko. Gražūs ir ekspresyvūs atlikėjai, matyt, stebins vis labiau. Neabejotinai ateityje apie juos sužinos garsiausios pasaulio scenos. Sėkmės!

 

***

Dieną prieš tai, spalio 24-ąją, koncertavo svečiai iš Prancūzijos – vienu geriausių Europoje pripažintas styginių kvartetas „Quatour Tana“ (Antoine’as Maisonhaute’as – smuikas, Ivanas Lebrunas – smuikas, Maxime Desert’as – altas, Jeanne Maisonhaute – violončelė). Kvartetas pristatė ekspresyvią ir emocionalią programą.

 

Koncertą pradėję Pascalio Dusapino Styginių kvartetu Nr. 4, atlikėjai erdvę užliejo garsų spalvomis, perteikė romantinę kūrinio pajautą ne tik jautriu ir ekspresyviu grojimu, bet ir kūno kalba. Atskirų instrumentų monologai jungėsi į bendrą skambesį, kūrinys atrodė tarsi „kvėpuojančios“ faktūros, atliepiantis prancūzų impresionistų mokyklos bruožus, žinoma, šiuolaikiniame kontekste.

 

Iš karto po to – ekspresyvumo dozė. Tai efektingas Ondřejaus Adámeko Styginių kvartetas Nr. 2 „Lo que no’ contamo’“. Netradiciniais grojimo būdais atlikėjai imitavo skambinimo gitara manierą, smuikus ir altą laikydami kaip gitarą, grojo įvairiais pizzicato variantais. Kūrinyje gausu ritminių elementų, jie čia svarbiausi, asocijuojasi su ekspresyviais šokio ritmais. Ir iš tiesų, autorius pasitelkia ispaniško flamenko fragmentus. Be imituojamos gitaros, flamenko atpažįstamumą sukuria dinamikos kontrastai, o kūrinio faktūra pulsuoja kartu su ritmu – tai tankėja, tai vėl retėja. Kartkartėmis atlikėjai trepteli koja, taip vaizduodami flamenko judesius. Charakteringi ritminių efektų panaudojimo būdai buvo kartojami nuolat. Todėl pabaiga atrodė mažiau intriguojanti. Bet tai buvo tik įžanga į kur kas „sportiškesnį“ pabaigoje skambėjusį Yanno Robino Styginių kvartetą Nr. 3 „Shadows“.

 

Tačiau prieš jį – jautrusis Arvo Pӓrtas ir „Fratres“. Tikriausiai šį kūrinį žino daugelis. Po efektingo Adámeko kvarteto suskambėjęs „Fratres“ jam nė kiek nenusileido emocionalumu. Kompozitoriaus meistrystę valdyti nuotaikas ir emocijas „Quatour Tana“ pademonstravo nepriekaištingai. Subtilūs ir gilūs garsai kūrė atmosferą, kurioje kiekvienas galėjome apmąstyti laiką ir belaikiškumą, pagalvoti, kur slypi grožis, tyra ir subtili muzikos erdvė. „Fratres“ – vienas gražiausių pavyzdžių, kai kompozitorius nuosekliai struktūruoja kūrinį (pasitelkia savo sugalvotą kūrybinę techniką tintinnabuli) nebanaliai kurdamas paprastumą.

 

Po rimties – „sportiškiausias“ vakaro numeris. Tai Yanno Robino styginių kvartetas Nr. 3 „Shadows“. Kodėl sportiškiausias? Dar prieš pradėdamas griežti pirmasis smuikas, matyt, jautė pareigą įvesti klausytojus į būsimas nuotaikas. Jis kartu su kolegomis pademonstravo kūriniui būdingus atlikimo būdus, judesius, primindamas, jog tai „sportas“, trunkantis aštuoniolika minučių, vadinasi, pasiruoškite. Niekas nepaneigs, kad atliekant tokio pobūdžio kūrinius muzikantų profesionalumas ir yra sėkmės paslaptis. Šiuo atveju, manyčiau, buvo panašiai. Atlikėjai puikiai pristatė šį... sportą. Susižavėję klausytojų šūksniai koncerto pabaigoje dar kartą įrodė, kad muzikos reiškinys nūdienos kontekste nebetelpa į vieną žodį. Anotacijoje teigiama, jog kūrinys tyrinėja instrumentinius gestus ir perėjimą nuo šviesos link šešėlių. Bet to pajusti buvo beveik neįmanoma. Tik pastebėjau, kad kvartetui groti nelengva, priešingai nei būti teatrališkiems. Tai labiau išorinių efektų kūrinys, net jei vietomis girdėjosi subtilybės, tarsi tikrai pasirodant šešėliams ir tai pastebint iš klausytojų reakcijos.

Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.
„Quatour Tana“. D. Matvejevo nuotr.