Vaizdo klipas, klasika ir kelionės

Po sėkmingo pasirodymo 2016 m. vasarą prestižiniame konkurse Bordo (Prancūzija), kur pelnė II premiją, styginių kvarteto „Mettis“ – Kostas Tumosa (I smuikas), Bernardas Petrauskas (II smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė) – koncertinė veikla vis labiau įsibėgėja. Vasarą apkeliavę nemažai festivalių Europoje, rudenį atlikėjai pradėjo neeiline patirtimi – aštuonių koncertų turu Kinijoje. Be to, jau šiomis dienomis jau turėtų pasirodyti ir profesionalus kolektyvo vaizdo klipas (jį filmavo „Raven house“, režisierė Eglė Rupaitė, operatorius Laurynas Lukoševičius, garso režisierius Vilius Keras). Vaizdo klipas turėtų atverti dar daugiau šio veržlaus ir kryptingai dirbančio kvarteto spalvų ir papildyti solidų veiklos įvaizdį. Apie minėtas kolektyvo aktualijas kalbamės su smuikininku Kostu Tumosa ir violončelininku Roku Vaitkevičiumi.

Pirmiausia papasakokite apie vasarą vykusį jūsų kvarteto turą Kinijoje. Kas jį inicijavo ir organizavo? Ar kelionę planavote, ar tai buvo kiek netikėtas įvykis?

Kostas: Turas buvo ir tikėtas, ir netikėtas. Prieš dvejus metus mūsų draugai „Quartetto di Cremona“ pasiūlė mums vykti į tokį turą vietoje jų, rekomendavo mus kinams, bet šie jau buvo viską suplanavę ir tą kartą mums nepavyko ten nuvykti. Tačiau su kinų agentūra pradėjome kontaktuoti ir vėliau jie patys parašė mums, paklausė, ar norėtume atvykti turui kitais metais.

Rokas: Na, o šis turas, jau buvo labai tikėtas ir planuotas. Tiesiog pati bendradarbiavimo pradžia buvo keista. Kinijoje yra agentūra, kuri rengia tokius turus. Agentai kontaktuoja su teatrais, koncertų salėmis, jiems parduoda projektus ir patys bendrauja su atlikėjais.

Kiek koncertų grojote Kinijoje?

R.: Aštuonis. Ypač turo pradžia buvo gana ekstremali: per aštuonias dienas turėjome septynis koncertus. Atskridome apie 12 valandą, o vakare jau grojome pirmą koncertą. Po jo turėjome laisvą dieną, o tada laukė šeši koncertai šešiuose skirtinguose miestuose. Tai ir labiausiai vargino, nes miegojome kur kas mažiau, nei keliavome. Miestai išsidėstę toli vienas nuo kito, keliavome skersai išilgai po visą Kiniją. Patirtis sunki, bet įdomi: tokio koncertinio turo dar neturėjome, pamatėme, kaip tai vyksta, nes paprastai viskas būna patogu – atvyksti, pailsi, tada parepetuoji. O Kinijoje – nei poilsio, nei ilgesnių repeticijų: gal apie valandą – generalinė repeticija, ir tada – koncertas.

Kokią programą – ar programas – atlikote koncertuose?

R.: Buvome paruošę dvi programas. Penkiuose koncertuose grojome vieną, trijuose – antrą. Pirmoji – tai Dmitrijaus Šostakovičiaus Trečiasis, Aštuntasis ir Devintasis kvartetai, o kita programa labai įvairi: Philipo Glasso Antrasis kvartetas, Franzo Schuberto „Quartettsatz“, Igorio Stravinskio Trys pjesės, Josepho Haydno kvartetas „Vieversėlis“, op. 64 Nr. 5 ir Šostakovičiaus Trečiasis kvartetas.

O kokia pasirodė Kinijos publika, ar buvo gausi? Ar šiltai jus priėmė?

K.: Visur salės buvo apypilnės, kai kur net pilnos, kas labai nudžiugino. O priėmė visaip – miestų kultūrinis lygis juk skiriasi. Didesniuose miestuose koncertų vyksta daugiau, publika labiau pažįsta Europos kultūrą, o mažesniuose su ja susipažinusi mažiau.

Pastebėjau, jog šią vasarą grojote labai daug koncertų, ir toliau jų nusimato nemažai. Ar tai buvo nuoseklus augimas, ar koncertinėje veikloje įvyko staigesnis lūžis?

K.: Po praeitų metų konkursinės vasaros atsivėrė daug durų, naujų kelių ir tai buvo tikrai didelis pastūmėjimas.

R.: Nors realiai koncertų pagausėjo nuo šios vasaros. Po konkurso buvo kelios išvykos vienur kitur, bet gausiau – nuo liepos mėnesio: dalyvavome trijuose festivaliuose Prancūzijoje, Vengrijoje (prieš pat išvykstant į Kiniją), Austrijoje. Po konkurso vis tiek turi kažkiek praeiti laiko.

K.: Tai natūralu, nes visi organizatoriai dėlioja planus metams į priekį ar dar toliau.

R.: Kitų metų gegužės mėnesį Paryžiuje grosime su Mūza Rubackyte.

Papasakokite daugiau apie vasarą aplankytus festivalius.

R.: Rugpjūtį dalyvavome Haydno festivalyje Austrijoje. Šiame festivalyje smagiausia tai, kad grojome Esterhazio rūmuose, būtent ten jau labai seniai vyksta šis festivalis. Grojome menėje, kurioje Haydnas pristatydavo kunigaikščiui savo naujus kūrinius. Tame festivalyje susipažinome su princo Esterhazio palikuoniu – jis irgi princas, gyvena vienoje tų rūmų dalyje. Tai labai inteligentiškas, šiltas žmogus. Grojome Haydno, Ludwigo van Beethoveno ir Roberto Schumanno kvartetus. Vien to festivalio aura – groti ten pat, kur kažkada gyveno, kūrė ir grojo Haydnas – kažkas fantastiško.

Ne kartą lankėte ir Prancūziją.

K.: Dalyvavome festivalyje „Aix en Provence“ – labiausiai jis žinomas dėl operos, bet turi ir  kamerinės muzikos rezidenciją. Joje vyksta koncertai, dirbtuvės, atvyksta daug kamerinės muzikos žvaigždžių, dėstytojų – su jais bendravome ir dirbome. Taip pat susipažinome su viena pagrindinių Paryžiaus filharmonijos vadybininkių – su ja turėjome naudingą pokalbį ir įžvalgų, kaip galima pagerinti karjerą, kitų naudingų dalykų. Taip pat ten atlikome šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinį – Prancūzijoje apskritai labai remiama šiuolaikinė muzika. Dar viena labai įdomi patirtis buvo dirbant su dalininke Fabienne Verdier. Ji Kinijoje ilgai mokėsi kaligrafijos, buvo pirmoji dailininkė, kurią Juilliardo mokykla kvietė į rezidenciją. Ši menininkė išskirtinė, nes ji realiu laiku piešia muziką. Atlikėjai groja, o ji bando skambančius garsus gyvai interpretuoti.

R.: F. Verdier aktyviai naudoja naujoves, jos piešimas įdomus: didžiulis stiklinis stalas, ant jo padėtas popieriaus rulonas, o apačioje įtaisytos viską fiksuojančios kameros. Kai grojome, keturiuose ekranuose buvo transliuojama viskas, ką dailininkė tuo metu kūrė. Ji sakė, kad kitais metais festivaliui turėtų sukurti didžiulę keturių sienų instaliaciją. Festivalyje mus norėtų matyti ir kitais metais – esame ten pakviesti antrą kartą, tikimės, kad liepos mėnesį pavyks ten nuvykti.

K.: Kitas festivalis buvo „Radio France“ Monpeljė. Tai vienas iš rimčiausių festivalių. Ten per dvi dienas pagrojome tris koncertus: vienas iš jų kartu buvo tiesiogiai transliuojamas per „Radio France“, o kiti du – mažesni koncertai vyksta atvirame ore (open air). Buvo smagu, visur pilna žmonių, mus labai šiltai priėmė.

R.: Dar dalyvavome viename festivalyje netoli Graco, Austrijoje – Štirijos kamerinės muzikos. Ten pagrojome vieną koncertą ir po to vykome į Liuberono festivalį. Tai vėlgi vienas senesnių, gal net pats seniausias kvartetų festivalis, jame yra groję visi žymiausi kvartetai. Visgi išskirtiniausias turbūt buvo Monpeljė festivalis – jis didžiausias, salė puiki ir ji buvo pilna, o dar radijo transliacija – visiškai nerealus jausmas.

K.: Kita vertus, Haydno festivalyje buvo ne tiek daug žmonių, bet jausmas irgi fantastiškas. Arba kartą grojome Vilniaus festivalyje, dar kai buvome jaunesni – tai irgi buvo puikus jausmas groti Filharmonijoje ir dalintis scena su mūsų draugais „Quartetto di Cremona“. Nebūtinai didžiausi ar reikšmingiausi festivaliai palieka geriausius prisiminimus.

R.: Štai visai neseniai dalyvavome festivalyje Mažeikiuose – grojome savo programą ir dar keletą kūrinėlių su akordeonininku Jonu Vozbuta, labai talentingu berniuku. Atrodo, nedidelis miestelis, bet ten tokia smagi atmosfera, tiek daug entuziastų, jaukus dvaras. Buvo labai smagu groti. Lietuvoje taip pat būna labai įsimintinų pasirodymų.

Žinau, kad netrukus pasirodys jūsų kvarteto vaizdo klipas. Kaip gimė ši idėja? Kaip vyko kūrybinis procesas?

R.: Viskas prasidėjo nuo to, kad agentūra prieš turą Kinijoje mūsų paprašė kokio  nors reklaminio video. Ir tada pamąstėme, kad reikėtų to imtis rimtai. Kažkiek užtruko surasti tinkamus kūrėjus, bet galiausiai suradome. Dar vienas trikdis buvo oras: kadangi vasarą nebuvo nė dienos be lietaus, vos ištaikėme tinkamą dieną. Operatorės idėja buvo filmuotis lauke, Naujosios Akmenės karjere: atvažiavome ten apie 7 val. ryto ir  filmavomės visą dieną, apie 12 valandų, tarp momentų, kai nevažinėjo ten dirbančios mašinos. Klipe grojame Ludwigo van Beethoveno Kvarteto „Serioso“, op. 95, Nr. 11 pirmąją dalį. Iš tiesų, besifilmuojant, ji jau buvo gerokai pabodusi – tą dalį kartojome, tikrąja to žodžio prasme, apie 100 kartų. Bet džiaugiamės, kad pagaliau turėsime profesionalų klipą.

Kokie artimiausi Jūsų kolektyvo planai? Kur rengiatės dalyvauti?

K.: Konkursų kol kas neplanuojame – visgi jiems ruoštis labai sunku. O artimiausi planai – vyksime į ECMA (European Chamber Music Academy) pristatymą, didelę konferenciją Zagrebe – buvome išrinkti ten dalyvauti kaip ECMA atstovai, turėsime pusvalandžio pasirodymą ir paskaitą, su mumis dirbs ECMA įkūrėjas. Lapkričio mėnesį laukia festivalis Bulgarijoje, be to, lapkričio–gruodžio mėnesiais nemažai koncertų nusimato ir Lietuvoje – Trakuose su saksofonininku Kęstučiu Vaiginiu, Filharmonijoje – ne pirmus metus vykstančiame flamenko projekte „Strings and Air“ su gitaristu Hernanu Romero. Labai smagu „įlįsti“ į kitokius žanrus.

R.: Dar sausio mėnesį važiuosime į rezidenciją Didžiojoje Britanijoje, vasarį keletą kartų keliausime į Vokietiją, o gegužę suplanuotas koncertas, kaip jau minėjau, Paryžiuje su Mūza Rubackyte.

K.: Be to, galime išduoti, kad ir su Gabrieliumi Alekna dirbame – ruošiamės gastrolėms JAV. Tai pianisto iniciatyva – Valstybės šimtmečio proga surengti turą Amerikoje. Tikimės, kad jis sėkmingai įvyks.

Kokiais naujais kūriniais ketinate papildyti savo repertuarą?

R.: Šiuo metu mokomės vieną vėlyvųjų Beethoveno kvartetų, op. 131, cis-moll. Taip pat rengsime Valstybės šimtmečio atkūrimo minėjimui skirtą Baltijos šalių kompozitorių kūrinių programą – Čiurlionio, Anatolijaus Šenderovo, Peterio Vasko ir esto kompozitoriaus Erkki-Sveno Tüüro kvartetus. O Rokiškyje su kvartetu iš Paryžiaus grosime du oktetus – Mendelssohno ir Brucho.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu tolesnės sėkmės!

Kalbino ir parengė Paulina Nalivaikaitė