7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Susitelkę muzikuoti kartu

Mintys po pirmojo Baltijos šalių akademijų orkestro koncerto

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 8 (1245), 2018-02-23
Muzika
Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.

Šiemet ypač šventiška buvo ne tik pati Vasario 16-oji – Valstybės atkūrimo diena, – bet ir jos laukimas. Ne kartą teko girdėti palyginimus, kad šiemet toks jausmas, tarsi Kalėdų stebuklo belaukiant: tikriausiai negalėjo neįsižiebti džiaugsmo ir didžiavimosi savo šalimi ugnelė, kai visur aplink – didžiulės šventės dvasia. Bent porą savaičių anksčiau buvo aiškiai matomas ir įvairių muzikinių šiai progai dedikuotų renginių suintensyvėjimas, tarp kurių – ir keletas ne vien Lietuvą, bet tris Baltijos šalis pagerbiančiųjų. Štai vasario 9 ir 17 d. skambėjo Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertai, kuriuose – nemažai šimtmečio ženklų, o vasario 13 d. Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre bei vasario 14 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyko Baltijos šalių akademijų orkestro (BAO) pasirodymai, teko lankytis pirmajame iš jų.

 

Trijų Baltijos valstybių šimtmečio proga susibūręs orkestras jungia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Estijos muzikos ir teatro akademijos bei Latvijos Jāzepo Vītuolo muzikos akademijos studentus ir jaunuosius atlikėjus iš kitų Baltijos regiono šalių (koncerto Vilniuje pradžioje kalbėjęs BAO meno vadovas ir dirigentas Kristjanas Järvi leido suprasti, kad orkestre tautinis margumynas kur kas didesnis, yra ir rusų, ir serbų, matyt, minėtų akademijų studentų). Koncertai Vilniuje ir Kaune buvo pirmojo BAO turo dalis: kolektyvas taip pat grojo (arba gros) Taline ir Tartu (Estija), Cėsyje ir Rėzeknėje (Latvija), Gdanske (Lenkija) ir Berlyne (Vokietija) – gana solidus maršrutas, ir kartu dar viena proga priminti apie Baltijos sesių šventę lenkams ir vokiečiams.

 

Prieš koncertą Vilniuje skelbta programa (Arvo Pärtas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Piotras Čaikovskis, Edwardas Elgaras) buvo pakoreguota ir sudėliota taip, jog dviejų baltų tautų kūrėjų muziką įrėmino rusų kompozitorių opusai. M.K. Čiurlionio „Miške“ ir paties K. Järvi „Nebula“ supo Modesto Musorgskio simfoninis paveikslas „Naktis Raganų kalne“ ir P. Čaikovskio uvertiūra-fantazija „Romeo ir Džuljeta“.

 

Kaip gyvenime, taip ir mene – kartais nepasitenkinimas kyla nebūtinai todėl, kad nutiko kažkas nemalonaus, o dėl to, kad nebuvo pateisinti lūkesčiai. Regis, stengiuosi ugdytis įprotį „apsidrausti“ ir į renginį eiti nusiteikusi nešališkai, bet šį kartą nuoširdžiai tikėjausi puikiai praleisti vakarą: žymusis, charizmatiškasis K. Järvi, talentingas ir veržlus jaunimas, graži programa. Tačiau mėgautis koncertu sutrukdė kai kurie ne vien interpretacijos momentai.

 

Pirmos dalies pradžioje skambėjęs Musorgskio simfoninis paveikslas „Naktis Raganų kalne“, regis, kiek stokojo orkestro tikslumo ir susigrojimo, ypač greitesniuose epizoduose, nors apskritai kūrinį atliekant spalvų netrūko, o artistiškasis K. Järvi pridėjo žavesio ir reginiui – ne tiek batuta, kiek įvairiausiais išraiškingais rankų ir kūno gestais orkestrui išartikuliuodamas savo muzikos tėkmės vizijas. Jei atėjusiam į šio dirigento koncertą pabostų klausytis, galėtų drąsiai jį žiūrėti – kartais tikrai nejučiomis labiau už pačią muziką prikaustydavo dėmesį ekspresyvi K. Järvi raiška. Grįžtant prie orkestro, Musorgskio opuse pritrūko ne tik aiškesnio garso, bet ir ryškesnio forte – ypač jo smarkesnio norėjosi kulminacijose. Kiek vėliau paaiškėjo, kad tai – nebūtinai atlikėjų bėda, bet svarstymus apie dinamiką į šalį nustūmė Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, kurioje ši problema ne tokia aktuali – čia karaliauja švelni, pastelinė lyrika, nėra tokių dramatiškų ir audringų vaizdinių. Tiesa, orkestrinio garso pilnumo, sodrumo ir šiame kūrinyje vietomis norėjosi daugiau, kaip ir (kur reikia) didesnio sukauptumo, emocinės ramybės. Kartais interpretacija skambėdavo tarsi Čiurlionio miškas būtų ne dvasios ramybės ar galingo žmogaus ir gamtos ryšio erdvė, o pabėgiojimo miško takeliais maršrutas. Tai – tik poroje vietų kilusios mintys, prisidėjusios prie bendro iki galo dar neištobulinto atlikimo įspūdžio.

 

Taikiais, paprastumo grožio sklidinais garsais prasidėjo antra koncerto dalis – pirmiausia nuskambėjo Järvi „Nebula“ (liet. „Ūkas“), kuriame su orkestru griežė solistės – BAO koncertmeisterės Kata Stojanovič ir Jelizaveta Jarovaja. Postminimalistinės estetikos kūrinys solistėms didelių virtuozinių iššūkių nekelia, kur kas svarbiau – atrasti būdą, kaip išraiškingai perteikti paprastai galinčias atrodyti melodijas, parodyti ir savo savitumą, ir atliepti bendrą kūrinio atmosferą, kuri, kaip galima nuspėti iš pavadinimo, kiek „kosminė“; klausantis šios muzikos iš tiesų apima begalinės erdvės, plotmės pojūtis. Matėsi, kad solistės – išraiškingos, muzikaliai jaučia kūrinio nuotaiką. Tik dėl dramos teatro akustikos, deja, solisčių griežimas skambėjo drungnokai. Iš tiesų, ypač šis puikus kūrinys atskleidė esminį koncerto trūkumą, kuris yra grynai techninis, bet lemiamas: teatro salė nepalanki klasikinės muzikos koncertams, jos akustika prasta ir nublukinanti kūrinių skambesį bei atlikėjų pastangas. Kilo klausimas (matyt, retorinis) – kodėl koncertui Kaune buvo pasirinkta filharmonija, o Vilniuje tenkintasi dramos teatru?

 

Ir paskutinis programos kūrinys, Čaikovskio „Romeo ir Džuljeta“, situacijos ir nuotaikos nepagerino, nes, kaip ir atliekant Musorgskį, intensyviose, dramatiškiausiose vietose vėlgi trūko skambesio jėgos, buvo akivaizdu, kad erdvės sienos dalį forte sugeria. Be to, interpretacija lyrinėse vietose neretai pasirodė skubota, iki galo neįsiklausant – galbūt šitaip norėta atskleisti muzikoje užkoduotų jaunaviškų jausmų veržlumą ir aistras, bet muzikos tėkmė vietomis tikrai prašėsi kitokios traktuotės – išbaigtesnės, neskubrios.

 

Tikrai graži idėja į vieną kolektyvą sutelkti Baltijos šalių muzikos akademijų talentus kartu su stipriu vadovu priešaky. Nors dabar pasaulyje įprasta, kad orkestrai nemaža dalimi yra daugiataučiai, kol kas tokios tendencijos pagrindiniuose Lietuvos kolektyvuose nėra, jie išlieka stabiliai lietuviški. Tačiau jungimasis su artimos praeities ir likimo tautomis tik dar labiau pabrėžia kiekvienos tautinę tapatybę, o BAO galėtų būti šaunus reprezentantas, atstovaujantis ir pristatantis Baltijos šalių kultūrą ir potencialą pasaulyje. Būdamas tokio orkestro vedliu, K. Järvi – muzikos pasaulyje ryški figūra – taip pat neabejotinai prisidėtų prie kolektyvo reputacijos ir pozicionavimo. O kol kas, bendro darbo kelio pradžioje, belieka palinkėti tolesnio sklandaus, „broliško“ (ir muzikine prasme) muzikavimo ir galimybių kuo ryškiau atskleisti savo potencialą.

Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestro koncertas Nacionaliniame dramos teatre. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestras ir Kristjanas Järvi. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių akademijų orkestras ir Kristjanas Järvi. D. Matvejevo nuotr.