Jaunatviška ir skatinanti susimąstyti

Tai jau antras stambus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos operos projektas Nacionalinės filharmonijos scenoje. Prieš dešimtmetį, vadovaujami dirigentų Michelangelo Galeati (Italija) ir Roberto Šerveniko, LMTA studentai ir absolventai atliko vienaveiksmę Giacomo Puccini operą „Džanis Skikis“. Šių metų sumanymas pirmąkart Lietuvoje (!) atlikti Giuseppe’s Verdi operą „Falstafas“ tapo tikru iššūkiu, tačiau, vedami didelių lūkesčių bei norų, organizatoriai ir atlikėjai koncertinį veikalo variantą išaugino iki beveik visaverčio operos pastatymo. Į pagalbą pasikvietę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choreografę bei režisierę Jūratę Sodytę, Vilniaus dailės akademijos ketvirto kurso studentes scenografes Guodą Korsakaitę ir Mariną Jasinskają bei šviesų dailininką Giedrių Gurevičių, LMTA dainininkai su maestro Martynu Staškumi rengia nuostabios muzikos ir jaunatviško žavesio vakarą. Kaip patys teigia, ši opera tapo tikrai nelengva, bet tobulėti inspiruojančia užduotimi. Opera pulsuos ne tik jaunatviška energija, bet ir bylos apie šiandienines problemas, be to, nors ji komiška, joje glūdi kur kas gilesnės prasmės. Apie būsimą operą ir pasakoja jos rengėjai bei atlikėjai.

„Falstafas“ ryškiai išsiskiria iš visų kitų Verdi operų. Ką ypatingo joje įžvelgiate?

Martynas Staškus: Pirmiausia – tai vienintelė Verdi komiška opera, o jos muzikinė kalba nepanaši į jokios kitos Verdi operos, muzikinė dramaturgija nuo pirmo takto plėtojama neįprastais metodais. Skiriasi ir harmonija. Be abejo, iki pat „Otelo“ visos Verdi operos evoliucionavo ir kito. Tačiau „Falstafas“ išsiskiria tarsi ypatingas epilogas visų Verdi operų kontekste.

Vis dėlto „Falstafas“ netapo tokia populiaria opera kaip kitos. Kaip manote, kodėl?

M. S.: Viena iš priežasčių galėtų būti ta, jog joje nėra itin ryškios melodikos, puikiai atpažįstamų temų, kas žavi kitose Verdi operose. „Falstafas“ labiau panašus į to laikotarpio italų ir prancūzų autorių Giacomo Puccini, Jules’io Massenet kūrybą. Neabejotina, jog įtakos šiai operai turėjo ir romantizmo virsmas į impresionizmą. Be to, operą itin sudėtinga atlikti, joje daug ansamblių, labai neįprasta harmoninė kalba. Galbūt tai ir lėmė, kad ji palyginti retai statoma ir atliekama. Vis dėlto šiais laikais opera „Falstafas“ gana dažnai girdima Europoje ir visame pasaulyje.

Falstafas – komiškas ir pilnas žmogiškų silpnybių. Su kuo Jums jis siejasi kasdieniame gyvenime?

M. S.: Šios operos tikslas – per komediją atskleisti ir atpažinti tam tikrus žmonių tipus, sutinkamus ir gyvenime. Operos tematika buvo ir bus aktuali, nes kiekvienas klausytojas ją suvokia asmeniškai. O kalbant apie pagrindinį veikėją, originaliame siužete – tai atgrasus vyresnio amžiaus vyras. Mūsų pastatyme ir laikotarpis, ir veikėjai nukelti į kitą dimensiją. Susitelksime į jaunatviškas aktualijas ir tarpusavio santykius.

Kokia svarbiausia operos siužeto mintis? Apie ką ji verčia susimąstyti?

M. S.: Apie santykius ir bendravimą. Išties, kaip apibendrinama operoje, visas pasaulis yra vien kvailystė. Na, o Verdi „Falstafą“ rašė jau būdamas 80-ties, savo gyvenimo saulėlydyje, tad visos žmogiškos peripetijos jam kaip lengvas žaidimas.

Operoje ypač svarbus aspektas yra moralė.

M. S.: Žinoma, kai nėra moralės, ir santykiai tampa beverčiai. Deja, mus dažnai supa amoralumas, tačiau Verdi kviečia į tai pažiūrėti linksmai, kaip į paprastą žaidimą. Muzikinėje kalboje žaismingumas ypač jaučiamas. Ypač finaliniame fugato, kuriame, rodos, viskas virsta tiesiog netvarka.

Ar parengti, diriguoti ir atlikti komišką operą jums yra mieliau nei rimtąją?

M. S.: „Falstafas“ – pati rimčiausia opera. Kad atskleistume jos komiškumą, reikia labai rimtai padirbėti. Kiek esu dirigavęs Verdi, o teko atlikti gana nemažai jo operų, ši užima ypatingą vietą. Pirmas įspūdis, kad opera lengva, tačiau ji itin sudėtinga.

Kokius iššūkius tenka įveikti rengiant šį veikalą atlikimui?

M. S.: Visų pirma, esame pirmieji statantys „Falstafą“ Lietuvoje. Tai – pats didžiausias iššūkis ir labai jaudinantis momentas. Labai džiaugiuosi studentų pastangomis. Šių metų dainininkų kursas akademijoje ypač stiprus, nė kiek nenusileidžiantis profesionalams. Tai nebus vien tik koncertinis atlikimas. Bus ir scenografija, ir vaidyba. Iš pradžių mąstėme tik apie koncertinį variantą. Tačiau kiek vėliau kilo minčių į pagalbą pasikviesti Jūratę Sodytę. Ir gimė begalės idėjų bei norų.

Jaunųjų operos solistų karjera tik prasideda. Kas labiausiai stebina ir džiugina dirbant su studentais?

M. S.: Stebina noras, motyvacija, juos pagavęs azartas įveikti kuo aukštesnį barjerą.

Kodėl pasirinkote atlikti būtent šią operą?

M. S.: Mintis atlikti šią operą brendo ilgai. Tai mano paties iniciatyva. Verdi yra beveik mūsų nacionalinis kompozitorius, o „Falstafo“ pastatymo Lietuvoje dar neturėjome. Taip pat paskatino puikus šiųmetinis studentų kursas, akademijos orkestras irgi atskleidė puikias galimybes. Orkestras ne tik akompanuoja, bet tampa tiek pat svarbus kaip solistai.

Prašau trumpai nusakyti pagrindines viso pastatymo gaires.

Jūratė Sodytė: Nors operos siužete Falstafas – suktas, gašlus, atgrasus senis, savo pastatyme nuo to atsiribojame, nes studentai jauni ir visai kitokie žmonės. Tačiau bendražmogiškosios ydos nesikeičia šimtmečiais. Mums svarbu perteikti Falstafo narciziškumą, susireikšminimą. Visas šias „spalvas“ pastebime anaiptol ne vieno žmogaus charakteryje. Būtent dėl to opera aktuali ir šiais laikais.

Dainius Viešūnas (Bardolfas): Pagrindinis veikėjas Falstafas – nuvargęs ir bankrutavęs dėl savo išpaikinto charakterio ir švaistymosi – man primena jaunus vaikinus, nežinančius, kas yra darbas ir koks pinigų svoris. Tai lyg tuštybės mugė.

Jūratė Sodytė: Pastatymo koncepcijoje orientavausi į Falstafą, kuris atrodo kaip holivudinio filmo herojus, gavęs didžiulį palikimą ir bebaigiantis jį iššvaistyti, o Fordas – visiškai priešingas personažas, visą gyvenimo naštą ir pareigas laikantis ant savo pečių. Veiksmas vyksta prabangiame Fordo lofte, kur kalėdinis vakarėlis užsitęsė iki pat Naujųjų metų. Pridėjome ir papildomą, nebylų, vaidmenį, kurio siužete nebuvo – tai kamerdineris. Jis nebepakelia chaoso ir neteisybės. Tačiau, neturėdamas kito darbo ir galimybių, kenčia esamoje vietoje. Tai taip pat atspindi šias dienas.

Kuo įdomūs jūsų kuriami personažai?

Dainius Viešūnas (Bardolfas): Mano veikėjas gyvena visiškai be sąžinės graužaties ir nė nesusimąsto, kad kada nors tai gali blogai baigtis.

Ignas Melnikas (Falstafas): Mano personažas – kaip nevykęs sociopatas. Sakyčiau, gudrus sociopatas yra itin slidus ir žinantis, kaip visus apsukti aplink pirštą. O nevykęs, kaip Falstafas, pats tampa pajuokos objektu. Nesusimąsto apie kitus žmones ir mano, jog visas pasaulis sukasi tik aplink jį. Čia galima paminėti ir vadinamąją millennials kartą, kuriems nuo vaikystės sakoma, kokie jie esą ypatingi. Žmogus susikuria iliuziją, jog jis yra vienintelis ir nepakartojamas, nepaisant mažų jo siekių.

Arminas Skirvainis (Fordas): Kaip režisierė minėjo, Fordas yra pagrindinis, patikimas gyvenimo ramstis. Nors jis rimtas verslininkas, kai kažkas paliečia jo asmeninį gyvenimą, viskas jam staiga pradeda griūti, netgi atima protą. Galbūt tai didžiausia mano veikėjo yda.

Gediminas Paulauskas (Tarnas): Mano veikėjas gyvena amžinoje dilemoje: išeiti ir pakeisti savo gyvenimą, ar kentėti šioje aplinkoje. Juk daugelis bijome pokyčių ir norime saugumo bei komforto. Kalbėti veikėjas negali, tad viską turi parodyti išraiška ir judesiais. Man pačiam dėl to įsijausti į vaidmenį yra itin sunku.

Jūratė Sodytė: Operoje stengsimės atskleisti labai spalvingą charakteristikų skalę. Manau, kad atlikėjai puikiai įgyvendins visas paminėtas idėjas.

Scenografių prašau pristatyti operos vizualiąją pusę.

Guoda Korsakaitė ir Marina Jasinskaja: Turime taikytis prie technologijų ir biudžeto sąlygų, be to, mažoje filharmonijos scenoje reikia tiksliai „sustyguoti“ scenografiją. Kadangi tai netradiciška, komiška, Verdi opera, norėjome į ją įlieti dar daugiau dinamikos, judesio ir spalvų. Taip pat buvo svarbu šiuolaikiškumas. Operos librete veiksmas vyksta Renesanso epochoje. Tai mums tapo atspirties tašku – apykaklės būtent ir yra to laiko atspindys. Vis dėlto nesistengiame stilizuoti senųjų laikų, o labiau orientuojamės į dabartį. Darome tokį crazy variantą. Pačios turėjome viską pagaminti ir paruošti, tačiau neabejotinai tai puiki patirtis.

Dėkoju už pokalbį! Ir primenu, kad Giuseppe’s Verdi opera „Falstafas“ pirmą kartą Lietuvoje suskambės balandžio 11 d. 19 val. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Kalbino ir parengė Ieva Gelžinytė