Ugningai prasiveržusi muzika

Šeštadienį, Paschos išvakarėse, varpų muzikos pripildytame Vilniuje filharmonijos skliautai aidėjo nuo šlovingos rusų muzikos. Piotras Čaikovskis ir Sergejus Rachmaninovas – kompozitoriai, amžiams palikę įspaudą romantinės muzikos istorijoje, be šių vardų neįsivaizduojamas daugelio koncertinių institucijų repertuaras. Filharmoniją šį kartą aplankė lietuviškai publikai jau puikiai pažįstamas pianistas, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventas Aleksejus Volodinas, mokęsis pas legendinę fortepijono pedagogę Eliso Virsaladzę, kuri savo mokinį įvardijo kaip vieną žymiausių jaunosios kartos pianistų. Šiandien šis pianistas jau skaičiuoja penktą gyvenimo dešimtį. Per šį laiką jo klausėsi garsiausių Europos koncertų salių publika Vienoje, Paryžiuje, Londone ir kt. Rodos, neatsitiktinai A. Volodinas  Velykų išvakarėse Vilniuje pirmoje koncerto dalyje pasirinko skambinti ne itin dažnai atliekamą Antrąjį Čaikovskio koncertą fortepijonui ir orkestrui kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant maestro Robertui Šervenikui. Antroje koncerto dalyje skambėjo Sergejaus Rachmaninovo Antroji simfonija, jos pianistas klausėsi jau sėdėdamas parteryje ir gėrėjosi lietuvių dirigento puikiai interpretuojama rusų romantine klasika.  

Šis koncertas buvo ypatinga proga pajausti Čaikovskio ir Rachmaninovo muzikos sintezę. Vakare atsiskleidė ir skirtingi šių menininkų kompoziciniai pradai: klausydamasi A. Volodino skambinamo Antrojo fortepijoninio koncerto dar kartą įsitikinau, kad neįmanoma ignoruoti Čaikovskio simfoninio kūrybos prado. Nevalingai norisi lyginti šį kompozitoriaus kūrinį su ypatingos sėkmės sulaukusiu Pirmuoju koncertu fortepijonui ir orkestrui, kuris tapo kone mėgstamiausiu fortepijoniniu koncertu rusų romantinės muzikos repertuare. Panašu, kad tai gali būti susiję su tam tikru pianistinių galimybių spektru. Pirmasis koncertas – kur kas paslankesnis pianisto rankose nei Antrasis, kuriame vis pasigirsdavo pianisto „laužomi“ didelės apimties akordai.

Rodos, šeštadienio koncertas buvo užburtas skaičių magijos – juk skambėjo Antrasis koncertas ir Antroji simfonija. Pastarasis opusas – Rachmaninovo šedevras, kai kuriems jo muzikos žinovams dar atpažįstamas kaip „Penktasis“ fortepijoninis koncertas (iš viso parašė keturis) – iš 4 dalių simfonijos 3 dalių koncertu kūrinį pavertė Aleksandras Warenbergas (pirmasis aranžuotės leidimas pasirodė 2008 m.). Ši simfonija privertė gėrėtis ir neprilygstamu maestro Roberto Šerveniko meistriškumu, jo rankose Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras tarsi atgijo. Kiekvienos simfonijos dalies interpretacinės detalės buvo kruopščiai apgalvotos ir atliktos su charakteringu rusišku jausmingumu. Jei pirmoje koncerto dalyje dar kurio nors klausytojo sielos nenusinešė Čaikovskis, antroje dalyje tą tikrai padarė Rachmaninovas. Simfonija pasižymi ypatingu iliustratyvumu kaip ir didžioji dalis Rachmaninovo kūrybos. Ne veltui šio kompozitoriaus muzika buvo taip dažnai naudojama amerikietiškose XX a. kino juostose. Rodos, buvo visai nesudėtinga įsivaizduoti šią melodingą simfoniją, atliekamą fortepijono ir orkestro. Juk Rachmaninovo kūryboje itin ryškus pianistinis pradas, kuris geba prabilti net simfoninėje muzikoje. Taigi, išryškėjo ir tam tikras vakaro programos paradoksas: fortepijoninis koncertas, sukurtas pagal simfoninį pradą, ir simfonija, bylojanti apie savo pianistinę genezę. Rečiau skambantis Antrasis Čaikovskio koncertas fortepijonui, kompozitoriaus dedikuotas Maskvos konservatorijos vadovui Nikolajui Rubinšteinui, kadaise buvo sukritikuotas dėl epizodiškos fortepijono partijos. Tačiau pianistas A. Volodinas sugebėjo tarsi paneigti šią kritiką, atsverdamas minėtąjį epizodiškumą energingu, veržliu ir ypač galingu garsu. Iš tiesų pianisto atliekamuose epizoduose skambėjo ne tiek daug pianissimo fragmentų, kiek fortissimo, – veikiausiai tyliosios dinamikos išgauti neleido nei pats kūrinio pobūdis, nei rusų fortepijono mokyklos pagrindai, atspindintys ir tautos charakterį: jausmingą ir ugningą, tačiau prasiveržiantį be ypatingų kūno pastangų.

Aleksejus Volodinas, pristatytas kaip publikos numylėtinis, po koncerto pelnė dar daugiau simpatijų: publika kėlė ovacijas stovėdama ir negailėjo bravo šūksnių šiam talentingam pianistui. Vakaro pabaigoje netilo ir aplodismentai dirigentui Robertui Šervenikui bei Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, pripildžiusiam filharmonijos skliautus galingų ir prasmingų muzikos sąskambių.