Pianisto (ne)laisvė

Minties greitis, išlavintas gyvenimo tempo, – o gal atvirkščiai? Toks įspūdis vis neapleido klausantis pianisto Dmitri Levkovichiaus rečitalio Vilniuje. Nors skambėjo visiems pažįstami dvidešimt keturi Fryderyko Chopino etiudai, tenka pripažinti, kad girdėti šį ciklą ištisą atliekamą gyvai – retas malonumas. Be to, gyvai interpretuojamą Lietuvoje dar nepažįstamo pianisto bei kompozitoriaus. Balandžio 18 d. „Vaidilos“ teatre įvykusiame Dmitri Levkovichiaus rečitalyje netrūko publikos. Vos tik išėjęs į sceną kuklios laikysenos atlikėjas spinduliavo atvirumu. Nuskambėjus pirmiesiems etiudams dar šiek tiek buvo jaučiamas pianisto vidinis nerimas, matyt, bandant prisijaukinti naująją sceną, tačiau pamažu ryškėjo vis gilesni jo interpretaciniai klodai.

Beje, D. Levkovichių į Lietuvą atvedė geras jo bičiulis pianistas ir kompozitorius Andrius Žlabys, vos prieš kelerius metus Vilniuje skambinęs Levkovichiaus kūrinius. Šio ukrainiečių kilmės, Kanados ir Izraelio pilietybes turinčio pianisto biografija skamba įspūdingai – jis tapo laureatu daugiau nei penkiolikoje tarptautinių konkursų, tarp apdovanojimų ­– ir bronzos medalis prestižiniame Ginos Bachauer pianistų konkurse. Su šiuo metu JAV gyvenančiu pianistu teko pabendrauti dar iki jam atvykstant į Lietuvą. Pianistas prisipažino į klausimus atsakinėjęs vykdamas traukiniu namo iš Čilės, po intensyvių repeticijų ir koncertų su Čilės nacionaliniu simfoniniu orkestru, su kuriuo atliko Sergejaus Rachmaninovo Trečiąjį koncertą.

Daugelis pianistų pripažįsta, kad atlikti visus Chopino etiudus per vieną vakarą – didžiulis išbandymas. O kas Jums atrodo sudėtingiausia?

Nė vieno Chopino etiudo negalėčiau pavadinti lengvu. Kiekvienas iš jų reikalauja nevaržomo pianistinio meistriškumo. Visa Chopino muzika yra labai skaidri, todėl menkiausias pianisto trūkumas matomas lyg ant delno. Šie etiudai pasižymi muzikinio skonio rafinuotumu, o atlikėjui didžiulis iššūkis – gebėti kiekvieną fiziškai atlikti nuo pradžios iki pabaigos. Jei pianistas įveržtų rankas – nebepajėgtų groti toliau. Žvelgiant iš šios perspektyvos, kyla naujas uždavinys: kaip Chopino etiudus paversti muzikiniu potyriu, nepaisant visų techninių užduočių? Dar vienas pavojus – kad įpusėjus groti gali priversti likusius etiudus skambėti pernelyg monotoniškai. Jau po kelių kūrinių, kuriuose dominuoja šešioliktinės natos, gali darytis nuobodu, jei atlikėjas susitelkia vien tik į jas.

Ką labiau vertinate ir kodėl: įrašus ar gyvą atlikimą?

Kad galėčiau skambinti gyvai, praleidau daugybę metų mokydamasis natūraliai judėti kartu su muzika. Svarbu, kad vizualinis gyvo atlikimo aspektas neužgožtų pačios muzikos. Įrašas suteikia papildomą spaudimą: tai, kaip groju dabar, gali suformuoti mano įvaizdį dar daugybei metų. Deja, įrašų pramonėje dažnai nugali ne paties atlikėjo, o redaktoriaus skonis. Gyvas pasirodymas nuo įrašo skiriasi tuo, kad aprėpia daugiau dėmenų: improvizaciją, spontaniškumą, įkvėpimą. Komunikacija su klausytoju ir stebuklo laukimas – to joks įrašas niekada nepakeis. Išsiduosiu, kad kartais klausydamasis įrašo jau galiu nuspėti pianisto judesius. Man tai labai patinka.

Kas, Jūsų manymu, yra menas? Ir atvirkščiai – ko negalėtumėte pavadinti menu?

Menas prasideda ten, kur baigiasi įgūdžių demonstravimas. Menas – tai galutinis rezultatas, kuris pakylėja savo tikruoju grožiu ir tobulumu. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, nušlifuotas deimantas, arba jei marmuro skulptūrą palygintume su paprastu uolienos gabalėliu.

Papasakokite, kaip tapote draugais su lietuvių pianistu Andriumi Žlabiu?

Su Andriumi susipažinome dar studijuodami Curtis muzikos institute. Kaip tik tuo metu sukūriau kompozicijas, kurias skyriau Andriui: Fantaziją fortepijonui ir orkestrui, Sonatą fortepijonui. Pastarasis kūrinys prieš kelerius metus skambėjo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Taip pat mes abu, baigę Curtis muzikos institutą, persikėlėme į Klivlandą studijuoti pas Sergejų Babajaną. Galėčiau drąsiai teigti, kad ši draugystė man – viena seniausių.

Atrodo lyg sutapimas, tačiau abu esate ir atlikėjai, ir kompozitoriai. Kartą Andrius Žlabys prasitarė, kad jam sudėtinga atlikti savo muziką publikai. Ar šis jausmas pažįstamas ir Jums?

Visiškai su tuo sutinku. Neturiu tokios kompozicijos, kurią galėčiau pavadinti „užbaigta“. Vieną dieną viliuosi peržiūrėti visus savo kūrinius iš naujo. Žinau, kad Sergejus Prokofjevas turėjo kelias sonatas fortepijonui, kurios gulėjo ant lentynos apie trisdešimt metų, nes jis paprasčiausiai nežinojo, ką su jomis daryti ir kaip tą medžiagą tinkamai atskleisti.

Dabartinėje įrašų pramonėje ypač gausu vienodų kūrinių įrašų ir interpretuoti visiems pažįstamą muziką darosi sudėtinga. Iš ko semiatės idėjų interpretacijoms?

Gyvename informacijos amžiuje, todėl egzistuoja daugybė panašių įrašų, kurie neturi nieko bendra su interpretacija. Mėgstu klausytis senųjų meistrų, tokių kaip Vladimiras Horowitzas, Sergejus Rachmaninovas, Ignazas Friedmanas, Vanas Cliburnas, ir kitų. Iš jų galima pasisemti išminties apie interpretacijos laisvę kartu neprarandant dėmesio kompozitoriaus intencijoms.

Koks buvo paskutinis Jūsų repertuarą papildęs kūrinys?

Neseniai mano repertuarą papildė Šeštoji Prokofjevo sonata. Visuomet klausydamasis šios sonatos įrašo galvojau, kad tai labai sunkiai suvokiamas ir pernelyg agresyvus kūrinys, tačiau peržiūrėjęs partitūrą visiškai pakeičiau savo nuomonę.

Jūs labai daug koncertuojate! Ar atrandate laiko šiek tiek pailsėti, galbūt planuojate atostogas?

Tikrai ne visuomet randu laiko poilsiui, tačiau baigęs savo turą su Chopino etiudais dvi savaites praleisiu Italijoje. Esu dėl to labai laimingas!

Dėkoju už pokalbį.