„Vilnius Mama Jazz“ atradimų vakaras

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ rengėjai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedra organizavo projektą „Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas“, skirtą LMTA studijuojantiems jauniesiems muzikologams bei kitų specialybių studentams. Dalyviai rašė recenzijas apie kurį nors vieną festivalio koncertą. Publikuojame konkurso nugalėtojo Domanto Pūro darbą.

Muzikos festivalį galima būtų lyginti su TV serialu: vienas siužetas pateikiamas per daugybę epizodų su skirtingais aktoriais, scenarijais ir galbūt režisieriais, – taip teigė Domantas Razauskas per festivalio diskusijų popietę, pavadintą „Paraštėmis“. Manau, šis teiginys neatsiejamas ir nuo „Vilnius Mama Jazz“.

Lapkričio 17-osios vakarą publika galėjo susipažinti su visiškai „šviežiai iškeptu“ džiazo epizodu. Vienas iš festivalio organizatorių ir vedėjų Julijus Grickevičius koncertą pavadino atradimų vakaru. Jų tikrai būta.

Pirmasis – „Domas Žeromskas Quintet“. Domas Žeromskas – dar nė mokyklos nebaigęs, dvyliktokas pianistas. Šią vasarą jis dalyvavo Bostone vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose, matyt, padarė didelį įspūdį organizatoriams, nes renginio pabaigoje sužinojo, kad jo laukia stipendija bakalauro studijoms Berklio muzikos koledže. Tikriausiai tai būtų viena priežasčių, dėl ko jis dabar kviečiamas į festivalius, tačiau tikrai ne vienintelė. 18-metis vaikinas kalbėjo apie tai, jog pernai stebėdamas festivalį svajojo, kad maždaug po dešimties metų jis irgi galėsiąs pasirodyti „Vilnius Mama Jazz“ scenoje. Na, svajonė išsipildė kur kas anksčiau.

Koncerte buvo atliekamos D. Žeromsko kompozicijos ir aranžuotės. Visada labai įdomu sužinoti ir išgirsti, kaip skamba jaunų kompozitorių kūryba, iš ko jie semiasi įkvėpimo, kaip pradeda kurti ar tiesiog ko klausosi. Domo kūryba man priminė tokius džiazo scenos grandus kaip Theloniousas Monkas, Robertas Glasperis ir Marcusas Milleris (tik be bosinės gitaros). Žinoma, tai, ko kūrėjas klausosi, neišvengiamai paveiks ir jo kuriamą muziką. Turint omenyje D. Žeromsko amžių, jo muzika yra gana įspūdinga. Džiugu, kad ji nėra sutelkta vien į fortepijono partiją, paliekant grupę antrame plane kaip akompanimentą, o orientuota ir į kitus atlikėjus. Daug dėmesio skiriama saksofonui ir trimitui, kuriais grojo klausytojams žinomi Leonardas Pilkauskas ir Mindaugas Vadoklis. Taip pat būgnams, kuriais grojo Jonas Gliaudelis – mažiau pažįstamas atlikėjas, tačiau tikiuosi, kad matysime jį scenoje vis dažniau. Gyvo judėjimo, groovo prisidėdavo ir kontraboso, kuriuo grojo Armanas Isojanas, partija, susijungusi su žemu fortepijono registru ir susilyginusi į unisoną. Tuomet tikrai norėjau siūbuoti kėdėje ir jausdavausi lyg koncerto klausyčiausi ne Lietuvoje, o kur nors Čikagoje.

Nepaisant D. Žeromsko ir kitų atlikėjų virtuoziškumo, energijos ir grupės tarpusavio bendravimo, jaučiau, kad kažko trūksta. Ir jeigu turėčiau tą trūkumą nusakyti vienu žodžiu, tai jis tikriausiai būtų „inovacija“. Taip, novatoriškumo ir drąsesnio eksperimentavimo man trūko, ir nors atlikimas gniaužė kvapą, viskas atrodė truputį pasenę. Tačiau dar negalėtume teigti, jog šis jaunuolis jau yra atradęs savo kūrybinį braižą. Tad nekantrauju sužinoti, kaip toliau vystysis kompozitoriaus kūrybinis balsas ir ką jis mums parodys ateityje.

Antrasis šio vakaro atradimas – grupė „Now vs Now“ iš JAV. Jie gerokai kitokie nei „Domo Žeromsko Quintet“. „Now vs Now“ lyderis – pianistas, klavišininkas ir prodiuseris Jasonas Lindneris, kurio vienu žymiausių pastarųjų darbų galima laikyti klavišinių partijas, įrašytas Davido Bowie albumui „Blackstar“ – 2017 m. laimėjusio geriausio alternatyviosios muzikos albumo „Grammy“ apdovanojimą. Grupėje taip pat groja bosistas Panagiotis Andreou, dėl jo galime išgirsti pasaulio etninės muzikos atskambių, ir būgnininkas Justinas Tysonas, kurio roko muzikos įkvėpti energingi ir gaivališki ritmai suteikia muzikai judėjimą, o publikai – norą kilti nuo kėdžių ir pradėti šokti.

Šio vakaro, o gal ir festivalio kontekste „Now vs Now“ galima būtų pavadinti savotiškais scenos chuliganais. Jie neprisiriša prie vieno žanro ir nebijo eksperimentuoti. Jų kūryboje pilna elektronikos, džiazo, ritmenbliuzo, new wave ir net vaporwave žanrų atgarsių. Grupės muzika savotiškai hipnotizuoja, o tada užpila kibirą šalto vandens ir vėl įsuka į ritmų, tembrų ir garsų sūkurį.

Konservatyvesnei publikai jie net pasirodė nelabai priimtini ar klausomi, daug žmonių atsistojo ir paliko salę, girdėjosi tokie komentarai kaip „matai, ką iš džiazo žmonės padaro“ ir „ar su tiek garso galima tai laikyti muzika?“ Tačiau tiems klausytojams, kurie išklausė pasirodymą iki galo, mano manymu, „Now vs Now“ paliko neišdildomą įspūdį, nes galų gale pusė Lietuvos rusų dramos teatro publikos buvo pradėję šokti. Man „Now vs Now“ buvo tarsi gaivus vėjo gūsis karštą vasaros dieną. Nors nesinori sakyti per daug pagyrų, mėgavausi kiekviena pasirodymo minute ir manau, kad geriausiai jį apibrėžtų paties Lindnerio šį vakarą ištarti žodžiai: „Aš nežinau, kokia tai muzika, bet kam rūpi?“