Šokio dienoraščiai

Sausio 6–8 d.

„Korsaras“ LNOBT

Baleto spektaklių rodymas rečiau, bet serijomis, vis labiau pasiteisina – per ilgesnį laiką jų labiau pasiilgstama, baleto trupė turi daugiau laiko repeticijoms, o jų metu pasiekta atlikimo ir vaidybos kokybė nenueina perniek, nes intensyvaus darbo vaisiai turi progų būti matomi vienas paskui kitą rodomuose spektakliuose. Be to, pagrindinių veikėjų galeriją paprastai papildo nauji solistai. Adolphe’o Adamo balete „Korsaras“, kurį pastatė buvęs prancūzų baleto étoile Manuelis Legris, taip pat galima buvo pasidžiaugti keliais naujais įdomiais vaidmenimis, atskleidžiančiais jaunųjų baleto artistų ir solistų sugebėjimus ir siekį tobulėti. Šis „Korsarų“ ciklas atkreipė dėmesį kokybiška artistine ir choreografine energija, organiška vaidyba, solistų, kurie šiame spektaklyje jau turėjo progų atsiskleisti anksčiau, įtaigia ir nuoširdžia kūryba.

Sausio 7 d. Gulnaros – antro pagal reikšmę moteriško personažo – vaidmenį pirmą kartą atliko Julija Stankevičiūtė. Ji nesunkiai susidorojo su techniniais šios partijos sunkumais ir sukūrė nuoseklų, įtikinamą šiek tiek pragmatiškos gražuolės, sužavinčios Pašą Saidą, paveikslą. Tai dar vienas vaidmuo įvairios estetikos baleto spektaklių personažus kuriančios balerinos biografijoje. Šiame spektaklyje karštakošio korsaro Birbanto vaidmenį atliko Benjaminas Thomas Davisas, prie lengvų šuolių derinęs raiškią gestikuliaciją ir veido išraiškas.

Intrigavo sausio 8-osios „Korsaras“ – jame Gulnarą pirmą kartą šoko Nora Straukaitė, o vergų pirklį Lankadamą – Zsoltas Vencelis Kovácsas. Pastaruoju metu Straukaitė vis labiau kreipia klasikinio baleto gerbėjų dėmesį: rudenį pradėjusi darbą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), jau sukūrė kelis ryškius personažus, žavinčius gera klasikinio baleto technika, sklandžiu, tvirtu šokiu, poetiškomis šokio potekstėmis, paliekančiomis erdvės iki galo neatskleidžiamoms vaidmens charakteristikoms. Kovácso Lankadamas taip pat atskleidžia šio artisto talento įvairiapusiškumą, nes jo pasiekimų sąraše atsiduria po Espados „Don Kichote“, Birbanto „Korsare“, Jozefo K. „Procese“. Malonu stebėti jo sklandų šokį, kuriame fizines pastangas paslepia artistiškumu įprasminti, su pasimėgavimu atliekami judesiai.

Sausio 19–21 d.

„Don Kichotas“ LNOBT

Trys „Don Kichotai“ leido gėrėtis stipriais Lietuvos baleto pagrindiniais solistais, ryškiais Kristinos Gudžiūnaitės, Marijos Kastorinos, Olesios Šaitanovos, Jono Lauciaus, Genadijaus Žukovskio vaidmenimis ir jų virtuoziška technika, kuri nebuvo savitikslė, bet prisidėjo prie šio spalvingo baleto herojų charakterių atskleidimo. Visuose spektakliuose Driadžių valdovės partiją pasigėrėtinai atliko Nora Straukaitė, Amūro vaidmenį paruošė ir sklandžiai, lengvai, su nuotaika šoko Marine Pontarlier ir Rūta Karvelytė. Sausio 21 d. pasipildė ir Espados atlikėjų gretos – pirmą kartą šį ugningą personažą žiūrovams turėjo progą pristatyti Imanolis Sastre, šokęs elegantiškai ir temperamentingai.

Sausio 25 d.

„Pasirinkimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Dar neišblėsus Vilniaus teatre „Lėlė“ 2014 m. sukurtos lėlių ir judesio fantasmagorijos „Smėlio žmogus“ įspūdžiams, atnaujintoje teatro scenoje parodytas dar vienas panašios estetikos spektaklis „Pasirinkimas“ pagal taip pat pavadintą Slovakijoje gimusios žydų kilmės amerikietės psichologės Edith Eger knygą. Spektaklio režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė bei choreografė Sigita Mikalauskaitė kartu su kompozitore Rita Mačiliūnaite, scenografe ir kostiumų dailininke Julija Skuratova bei šviesų dailininku Viliumi Vilučiu vėl pasiūlė metafizinį asociatyvių pojūčių spektaklį, kuriame pasineriama į tragiškus prisiminimus, paliktus egzistencinių išgyvenimų Aušvico stovykloje. Juodoje erdvėje klaidžiojantys tekstų, judesių, objektų, šviesų fragmentai daro slogaus sapno, kuriame neveikia įprasti logikos dėsniai, įspūdį. Spektaklis skleidžia nerimą, liūdesį, neviltį, tačiau kartu kalba apie dvasios stiprybę ir troškimą gyventi.

Sausio 28 d.

Šeiko šokio teatro spektaklio „Flocking“ gastrolės Vilniuje

Jau įprasta, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjams savo kūriniams įvardyti prireikia angliškų pavadinimų. Ir ne vien jiems, nes Šeiko šokio teatre dirbusi prancūzų choreografė Joanne Leighton savo darbą pavadino „Flocking“ (atitinkamas lietuviškas žodis „Pulkavimasis“ afišose ir programose tikriausiai atrodytų nerangiai). Spektaklis parodytas „Menų spaustuvėje“ Vilniuje. Judesių ir vaizdinių koliaže atpažįstamą vietą užima lietuviški motyvai – nuo muzikiniame audinyje skambančių sutartinių iki Sandros Straukaitės sukurtuose kostiumuose ryškių nertų elementų, primenančių užuolaidas ir bažnytinės tekstilės aksesuarus su gėlių ir kaukolių motyvais. Kartu su ryškiaspalviais sportiniais drabužiais jie formuoja estetinę intrigą, tačiau įtaigus spektaklio choreografinių idėjų aprašymas, nors ir padeda geriau suprasti jo koncepciją, vis dėlto stokoja tos nedidelės kibirkšties, kuri nustebintų ir užmegztų kūrinio ir žiūrovų ryšį, skatintų pamatyti spektaklį dar kartą.

Sausio 29 d.

„Čipolinas“ LNOBT

Armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano sūnėno Kareno Chačaturiano baletas „Čipolinas“, 1976 m. jį pastačius Kijive, Valstybiniame Taraso Ševčenkos operos ir baleto teatre, pelnęs SSRS valstybinę premiją, Lietuvoje rodomas seniai. Atnaujintas 2010 m., baigiantis sausiui jis esmingai atjaunėjo. Pagrindinius vaidmenis parengė jaunieji LNOBT baleto trupės artistai: Čipoliną pirmą kartą šoko Benjaminas Thomas Davisas, Ridikutę – Marine Pontarlier, Magnoliją – Nora Straukaitė, Vyšniuką – Andrea Canei, Kriaušę – Lorenzo Epifani, sklandžiai įsilieję į šį netrukus pusės šimto metų sukaktį minėsiantį spektaklį.

Vasario 1 d.

JMDT spektaklio „Kūnai“ gastrolės Vilniuje

Maloniai nustebino ir nudžiugino Vilniuje, „Menų spaustuvėje“, parodytas panevėžiečių aktorių judesio spektaklis „Kūnai“, kurį Juozo Miltinio dramos teatre pastatė choreografai bei režisieriai Marius Pinigis ir Adrianas Carlo Bibiano. Minimalistinis spektaklis pagal Andriaus Stakelės muziką paprastai ir taikliai perteikia judesio laisvę ir atsakomybę, nesistengiant jo pabrėžtinai sureikšminti. Kūrėjams pavyko suvaldyti erdvę ir laiką, nors spektaklio viduryje kiek trikdė kuriam laikui neabejotinai sąmoningai pasitelkta garsinio ir choreografinio strigimo monotonija, o spektaklio pabaigoje vienas paskui kitą virstantys scenografiniai skydai (dailininkas Arvydas Gudas) pasirodė kaip perteklinis režisūrinis akcentas. Į spektaklio asociacijų ir prasmių lauką įtraukė brandus aktorių požiūris į spektaklio temą, pasitikėjimas režisieriais ir choreografais, gebėjimas atskleisti organišką kūno ir jo prigimtinės teisės judėti filosofiją.

Vasario 2–4 d.

„Bajaderė“ LNOBT

Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“ serija ilgam įsimins ne vien naujais vaidmenimis, bet ir įtampa, kuri pradėjo tvenktis po vasario 1 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje įvykusio LNOBT vadovo konkurso. Pirmasis spektaklis buvo skirtas buvusios baleto trupės meno vadovės Tatjanos Sedunovos septyniasdešimtmečio jubiliejui – būtent jai vadovaujant 2006-aisiais ir pastatytas šis monumentalus trijų veiksmų grand ballet apie Indijos šventyklos šokėjos likimą. Per septyniolika metų daug kas pasikeitė, karjerą baigė beveik visi premjeroje šokę solistai (tiesa, LRT mediatekoje saugomas „Bajaderės“ įrašas, kuriame vieną iš trečio veiksmo šešėlių šoka tuomet dar Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivė, dabartinė LNOBT primabalerina Kristina Gudžiūnaitė, kuri šioje „Bajaderių“ serijoje atliko Nikijos vaidmenį, o pirmajame ir antrajame spektaklyje Auksinio dievo partiją atliko Mantas Daraškevičius, šokęs ir premjeriniuose spektakliuose). Jubiliejui skirtame balete Soloro vaidmenį pirmą sykį atliko Jonas Laucius, kurio ryškus šokis ir santūri vaidyba padėjo sukurti kario, svyruojančio tarp meilės ir paklusnumo, įvaizdį (Nikijos vaidmenį, regis, antrą kartą įtaigiai perteikė Julija Stankevičiūtė, Gamzati išraiškingai vaidino ir tiksliai šoko Marija Kastorina). Trečiame veiksme buvo galima džiaugtis pilna trisdešimt dviejų šešėlių procesija, kurią sudarė ne vien baleto trupės artistės, bet ir kelios Baleto skyriaus moksleivės, o solo partijas sklandžiai ir darniai atliko Karolina Matačinaitė ir Emilija bei Julija Šumacherytės.

Kitų dviejų „Bajaderių“ žiūrovai turėjo galimybę stebėti pratrūkstant aiškiai juntamos įtampos dėl teatro vadovo kaitos pūlinį: prie tarnybinio įėjimo surengta žvakių ir kitų laidotuvėse paprastai matomų aksesuarų instaliacija, prieš spektaklius skambėjo Frédérico Chopino Marche Funèbre, tarp pirmojo veiksmo dekoracijų išsirikiavę stovėjo dalis artistų ir techninio personalo, kuriems pritarimą vasario 3 d. atsistodami išreiškė ir dalis žiūrovų. Po kurio laiko šiuos įvykius apibendrins ir įvertins operos, baleto, kultūros vadybos istorikai ir sociologai. Vis dėlto labai nuliūdino teatro bendruomenės susipriešinimas, arogancija, šimtamečio teatro istoriją sutalpinant ant mažo brūkšnelio, jungiančio 2018 ir 2023 metus, įžeidžiančių kaltinimų lavina, karštakošiška retorika su „naikinamo teatro“, „ant teatro numestos bombos“, „maro“ vaizdiniais, kurie kruvinų Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje kontekste atrodo geriausiu atveju perdėti. Sutrikdė ir eskaluojama „kartų konflikto“ tema, kai penkiasdešimtmečiai, o juo labiau vyresni vertinami kaip autoritarai, nesugebantys mąstyti progresyviai, plėtoti dialogo su tarptautiniais partneriais ir tempiantys operos ir baleto meną į dvidešimties metų praeitį.

Vasario 18 d.

„Sala, kurios nėra“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

„Nereikia šokti tobulai – svarbu šokti tobulumą“, – ši frazė pasigirsta spektaklyje „Sala, kurios nėra“. Jį remdamasis režisieriaus Juozo Miltinio biografijos faktais Panevėžyje sukūrė dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus. Žodis „šokis“ spektaklyje skamba įvairiuose kontekstuose – nuo šokio, su kuo reikia, leidžiantis į kompromisus vardan teatro, iki egzistencinio šokio, slypinčio žmogaus sieloje bei kūne ir prasiveržiančio esmingiausiais gyvenimo momentais. Būtent su tokio šokio pagalba kelis spektaklio personažus – Maestro, Arielį, Bronių Babkauską – aktoriams Albinui Kėleriui, Tadui Gryn ir Mantui Pauliukoniui padėjo charakterizuoti choreografas Marius Pinigis.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė