Dailė
Agnė Narušytė
Svetimi
60-osios Venecijos bienalės dienoraštis
Pilnas lėktuvas lietuvių. Muziejininkai, vadybininkai, studentai. Ir mes – Aurelija, Eglė ir aš – kultūros spaudos atstovės. Skristi jau taip įprasta, kad net nebepastebime blaškos – kaip mėto mus visus, lyg važiuotume per Vilniaus grindinį.
Marija Martinaitytė
Apsisaugoti nuo negandų taip, kaip bandau saugotis nuo vėjo
Paroda „Užuovėja“ naujai atsidariusiuose Sapiegų rūmuose
Labiausiai vėjuotą ir plaukus stipriausiai veliantį savaitgalį atsiduriu Sapiegų rūmuose – pro šią vietą kartkartėmis vis praeidavau. Prisimenu, dar vasarą kurį laiką rūmai buvo prisidengę žalsvu peršviečiamu šydu ir apkaustyti skylėtais šarvais. Jau tuomet norėjosi pereiti tvoras ir praskleisti šydus – nors slaptai akies krašteliu žvilgtelėti į vidų, prakalbinti ilgai tylėjusius rūmus ir sugaudyti juose aidinčius, visaip susipinančias istorijas pasakojančius vėjo gūsius. Tada man teko nusukti kitais keliais ir praeiti barokinę vasaros rezidenciją neprakalbinus rūmų, girdint tik iš tolo skambančius šūksnius. Dabar naujai atgimusi ir duris atvėrusi vieta mane įsileidžia, o dar ir pažada slėptuvę nuo žvarbaus vėjo ir kitų neramumų. Tačiau iš lauko girdimas vėjo aidas vis tiek pasiekia vidų ir pradeda pasakoti ne tik keliuose sienų sluoksniuose įstrigusias, bet ir naujai besikuriančias istorijas.
Aistė Kisarauskaitė
Neprofesionalaus piešinio siekis
Lino Jablonskio paroda „Truman Capote“
Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.
Skaidra Trilupaitytė
Naviguoti primetamų pasirinkimų erdvėse
Apie gyvenimą superkompiuterio valdomoje visatoje
Gyvendami skaitmeninių sistemų saistomuose miestuose neišvengiamai nardome pasirinkimų erdvėse. Sparčiau ir lengviau susirasti nežinomą adresą padeda žemę po kojomis sužemėlapiavę google mapsai, greitai gauti informaciją ar netgi reikiamas prekes galime pasitelkę „vartotojams draugiškas“ programėles. Rinkdamiesi iš paslaugų siūlytojų „asmeniškai mums“ sukurto meniu, rodos, išvengiame gaišaties ir nesusipratimų; beje, tam skirtas ir vis sparčiau veikiantis internetas. Pavėžėjimą automobiliu, maistą ir daiktus tiekiantys bei juos užsisakantys miestiečiai šiose sistemose natūraliai tapo išaukštintosios gig (t.y. platformų) ekonomikos proceso dalyviais.
Monika Krikštopaitytė
Skirtingų atspalvių gėla
Trijų menininkių paroda „Neįrėmintos“ Vytauto Kasiulio muziejuje
Kažkada Marija Teresė Rožanskaitė susisiekė ir padovanojo kadaginę rankeną auksuotais kraštais (įsikibti kai sunku) iš savo instaliacijos („Ateik ir pasiimk“, 2005), nes jai patiko, kaip rašau. Rašiau net ne apie ją, apie kažkokią bendrą parodą. Tokie dalykai nepamirštami. Susitikusios Vokiečių gatvėje pakrizenome kaip moksleivės, pažiūrų sąskambiai kūrė prasmės jausmą, mažiau buvo gaila, kad kartais karščiuojuosi raštu. Susitikau, nes Rožanskaitę žinojau, labai vertinau jos kūrybą, apie ją nuolat įdomiai kalbėjo menotyrininkė Laima Kreivytė.
Monika Pakerytė
Šaltas it plienas
Gyčio Arošiaus paroda „Dabarties nebūtis“ Pamėnkalnio galerijoje
Šaltas, tolimas, baugus ir nepažįstamas. Sidabrinė plėvelė uždengia galerijos langus paslaptimi. Pro duris žengiu į kitą pasaulį – ar į erdvėlaivį, kuris mane ten nugabens, – į jaunosios kartos tapytojo Gyčio Arošiaus parodą „Dabarties nebūtis“. Ausis pripildo Mario Marzidovšeko muzika ir durims užsivėrus mano kūnas praranda svorį, pakimbu nulinėje gravitacijoje. Muzika gaudžia, aidi, kartojasi ir kinta. Pasijuntu esanti kažkur už bruzdančio miesto ir arčiau juodos kosmoso begalybės, kurios neaprėpiamumas ilgesingai tiesia savo šaltas rankas. Pasiduodu jos stingdančiam glėbiui ir leidžiuosi aplinkai perkelti į nematytus, bet jausmiškai atpažįstamus mokslinės fantastikos filmų siužetus, erdvėlaivius ar laikinais namais tampančias kosmines stotis.
Tautvydas Petrauskas
Pakitęs laikas keičia žvilgsnį
Algimanto Jono Kuro retrospektyva „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.
Marija Martinaitytė
Slaptųjų grybų saugykla
Andrejaus Polukordo paroda „Nežinomi grybai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.
Gerda Šertvytytė
Žmogaus veidas – žvėries nasrai
Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.
Eglė Ulčickaitė
Tyla prieš audrą
Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“ galerijoje „Vartai“
Jeigu egzistuoja absoliuti tyla, ji turėtų būti kurtinanti, todėl ir siaubinga. O kartais tyla baugina vien dėl to, kad žinai, jog tuoj kažkas įvyks, jog ji tuoj išvirs į kažką sau priešinga. Būtent triukšmo, kaip tylos, ir tylos, kurios negali tverti, metaforomis tapytoja Donata Minderytė įveda skaitytoją į savo ką tik apgintą meno daktaro tyrimą „Vaizdinis vertimas“. Jame siekiama užtildyti vaizdus, telkiantis stingulio mediją – tapybą.
