Pašlovinimai „Meno ir Teksto raktų“ laureatams

Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2024 m. apdovanojimų „Meno raktas“ ir „Teksto raktas“ laureates. Profesionalius scenos meno kritikus vienijanti asociacija kasmet „Teksto raktu“ apdovanoja geriausių scenos meno kritikos darbų autorius, o „Meno raktu“ – scenos menų kūrėjus arba prodiuserius, ypač nusipelniusius kūrybiniams scenos meno procesams ir sklaidai. Balandžio 9 d., „Menų spaustuvės“ kiemelyje apdovanojimai įteikti: šių metų „Teksto rakto“ laureatei – teatrologei ir teatro kritikei dr. Rasai Vasinauskaitei ir „Meno rakto“ laureatei – „Meno ir mokslo laboratorijos“ prodiuserei dr. Rusnei Kregždaitei. Atminimo ženklus laureatams sukūrė juvelyrė Marytė Dominaitė.

Laudacija „Teksto rakto“ laureatei Rasai Vasinauskaitei

Man yra didelė garbė pristatyti jums „Teksto rakto“ laureatę (nesakau – laimėtoją) Rasą Vasinauskaitę – teatro kritikę, mokslininkę, pedagogę. Vargu ar kas iš čia esančių nėra skaitęs jos recenzijų, analizių, mokslinių straipsnių arba vis gausėjančių monografijų. Visa tai telpa viename žodyje tekstas.

Ak, tas visagalis tekstas! Šiandien jo reikšmė taip išsiplėtė, kad kone viskas, kas susiję su gyvenimiškuoju pažinimu, suprantama kaip tekstas. Gyvenimas suvokiamas, išmokstamas, pasakomas, organizuojamas kalbiniu ir rašytiniu būdu, todėl net pati visuomenė, jos sąranga, imta aiškinti kaip tekstas (Richard H. Brown „Society as Text“). Tekstinės / diskursyvios praktikos, žinia, formuoja individualią tapatybę ir visą socialinę struktūrą, tad nenuostabu, kad tekstui priskiriamas galios matmuo. Ypač tai pasakytina apie kritinius tekstus, kurie, kad ir kaip gaila, iki šiol žymi tam tikrą galios takoskyrą tarp menininkų ir jų vertintojų. Bet! Šis bet čia yra svarbiausias – save ir pasaulį suvokiame, keičiamės ir keičiame būtent per kritinę refleksiją. Taigi kritinis tekstas kartu yra ir alternatyvus būdas sakyti tiesą. Neretai oponuojant tam, ką ištikimai saugo dominuojanti dauguma. Tai kritiko, teatrologo pasirinkimas ir pirminė atsakomybė, kurią jis / ji neša savo profesiniame kelyje. Šiandien Rasai Vasinauskaitei norisi tarti: ačiū, kad einate būtent šiuo keliu.

Simboliška, kad „Teksto rakto“ apdovanojimas laureatei skiriamas už Lietuvos teatro kritikos tyrinėjimus, sugulusius į monografiją „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980“. Juk kas gali geriau atrakinti kritinių tekstų duris nei tas, kuris pats juos rašo ir pažįsta šį lauką iš vidaus? Savo teatrologės karjerą Rasa Vasinauskaitė pradėjo nuo recenzijų publikavimo ir, drįstu sakyti, tai buvo įvykis visai tuometinei kritikai. Jos profesionaliuose tekstuose kūrėsi naujos estetinės paradigmos, skleidėsi simboliniai teatro pasauliai, visuomenės ir individo reprezentacijos, išryškinusios esminį teatro socialumą. Tai buvo naujos kartos tekstai, su kuriais užaugo ir iš kurių mokėsi dabartinė, jaunoji, teatro kūrėjų karta.

Savo naujojoje monografijoje kritikus autorė įkurdino tarpinėje (ne)pilkojoje, vienu metu ir matomoje, ir nematomoje zonoje, o tai daug ką pasako apie jos pačios asmenybę. Ji visuomet buvo viena iš tų kritikų, kuriems svetimas savęs sureikšminimas, galios primetimas analizuojamam objektui, pamokomojo ar moralizuojančio tono pabrėžimas. Visuose savo tekstuose Rasa Vasinauskaitė atsiskleidžia kaip dialoginė asmenybė, Walterio Benjamino nusakytas menininko Kitas, savo kūrybiniu polėkiu prilygstantis pačiam menininkui, o neretai ir jį pranokstantis. Šia prasme Rasa yra tikras grynuolis Lietuvos kritikos baruose. Jai visada buvo svarbu suprasti kitą, kelti klausimus, ne tik ieškoti prasmės, bet ir ją kurti. Savarankiškai, atsakingai, su nepriklausomos kūrėjos kibirkštimi. Net ir pačiuose moksliškiausiuose jos tekstuose juntamas kūrybiškumo genas, galintis pažadinti skaitytojų smalsumą, atverti netikėčiausius semantinių reikšmių klodus ir dalykus, kurių anksčiau teatro suvokimo sistemoje nepastebėdavome.

Šiandien Rasa Vasinauskaitė savo patirtį perduoda kitiems, praturtindama teatro percepciją naujais tyrimais ir metodais, skatindama visapusį teatro, istorijos ir mokslo suartėjimą. Jos daugiabriaunė veikla, kylanti iš egzistenciškai intelektinio susidomėjimo, jau daug metų stiprina sąlyginai jaunos Lietuvos teatrologijos savivertę, teatro refleksiją. Laimingi, kurių kūriniai patenka į šios išskirtinės teatro asmenybės akiratį.

Teatrologė dr. Lina Klusaitė

„Meno rakto“ laureatės Rusnės Kregždaitės pašlovinimas

Kokie apibūdinimai pirmiausia ateina į galvą išgirdus Rusnės Kregždaitės pavardę? Man – „rimtas požiūris“ ir „aukšta kartelė“. Taip pat – ambicija, išradingumas, eksperimentas, tyrimas. Rusnė Kregždaitė neabejotinai yra viena ryškiausių teatro prodiuserių Lietuvoje. Ji „Meno raktu“ apdovanota už savo įkurtos ir puoselėjamos „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) veiklą. Ši nevyriausybinė scenos meno įstaiga skatina ir padeda įgyvendinti jaunųjų menininkų iniciatyvas, skirtas tyrinėti meno ir mokslo sąsajas ir ieškoti naujų publikos įtraukimo būdų. Rusnė Kregždaitė savo įžvalgiomis idėjomis, kylančiomis iš mokslinės kompetencijos ir meninės intuicijos, didžiąją sceną atvėrė ne vienam jaunam talentui, o Vilniaus senamiestyje jos įkurta MMLAB erdvė tapo sceniniais eksperimentais besidominčios publikos traukos centru.

MMLAB, kaip nevalstybinio teatro, repertuaras yra įvairialypis, apimantis įvairių žanrų spektaklius, instaliacijas, atvirą teatro sceną, edukacines veiklas. Svarbi MMLAB veikla – jaunųjų menininkų debiutų skatinimas, šiame teatre kaip režisieriai debiutavo Paulius Markevičius, Gediminas Rimeika, Goda Simonaitytė, pirmus savarankiškus choreografijos darbus pristatė Greta Grinevičiūtė. Daug eksperimentinių, netradicinės formos, kituose teatruose nepritampančių performansų, spektaklių eskizų ir teatrinių vyksmų pristatyta neformalioje teatro scenoje – MMLAB erdvėje, įkurtoje buvusio vaikų darželio patalpose, Vilniuje, Vokiečių g. Už renginių ciklą šioje erdvėje Rusnė kartu su Pauliumi Markevičiumi 2023 m. „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose buvo nominuota Boriso Dauguviečio auskarui.

Teatro pasiekimų sąrašas įspūdingas: 2019 m. MMLAB tapo Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkurso laureate; 2021 m. Lietuvos mokslų akademijos surengtame geriausių mokslo populiarinimo darbų konkurse apdovanojimus pelnė projektai „Brilijant Advenčers“ ir „MMLAB erdvė“, o 2023 m. – projektai „Jaunųjų astronomų sąskrydis“ ir „Vegetacinė būklė“. 2021 m. Kultūros ministerijos Kultūros edukacijos premija skirta Jaunųjų astronomų sąskrydžio organizatorių komandai. 2022 m. Vilniaus savivaldybės kultūros įstaigų konkurse MMLAB užėmė antrą vietą scenos meno srityje. Su MMLAB bendradarbiaujantys menininkai aktorius ir režisierius Paulius Markevičius, šviesų dailininkas Julius Kuršis ir aktorius Laurynas Jurgelis skirtingais metais apdovanoti Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijomis. 2023 m. režisierius Gediminas Rimeika nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ režisūrą.

Per keletą metų, nuo 2016 m. pristatytos pirmosios iniciatyvos „Dalykai“ (rež. Markevičius), teatras pamažu išaugo iki rimto šalies kultūros lauko dalyvio. MMLAB nuo 2019 m., kai jai suteiktas profesionalaus scenos meno įstaigos statusas, yra ir Vilniaus miesto teatras, reprezentuojantis šalies scenos meną lietuviško teatro vitrinose.

Prie šios sėkmės labai daug prisidėjo ir prisideda teatro vadovės išmanymas, įžvalgumas ir drąsa. Sutikime – reikia drąsos patikėti ir ryžtis įgyvendinti iš pirmo žvilgsnio beprotiškiausias jaunų menininkų idėjas. Tarkime, Antoną Čechovą vaidins vaikai. Kažin ar daugelis sutiktų suburti talentingų, ryškių menininkų komandą ir įtikinti juos repetuoti su vaikais. Rusnė sutiko. Ir Gedimino Rimeikos „Žuvėdra (remix)“ tapo vienu gaiviausių, netikėčiausių 2019 m. Lietuvos teatro įvykių. Bet net jei šis eksperimentas būtų nepavykęs, jis rodo rimtą MMLAB požiūrį į jaunų menininkų teisę kurti ir eksperimentuoti. Taip pat – rimtą požiūrį į edukaciją. Šis teatras išsiskiria savo edukacinėmis veiklomis (kokia originali MMLAB’o „Kultūros paso“ programa!) – ir tai taip pat Rusnės nuopelnas. Modeliuodama teatro veiklos kryptis, rasdama efektyviausius tos veiklos būdus ir, žinoma, palaikydama kūrybišką kolektyvo atmosferą, Rusnė įteisina ir pateisina prodiuserio kaip kūrėjo statusą.

Labai svarbu paminėti, kad Rusnė yra ir kultūros ekonomikos žinovė, socialinių mokslų daktarė. Jos tyrimai plečia mūsų supratimą ir padeda suprasti kultūros veikimo mechanizmus. Ir kas labai svarbu – Rusnės autoritetingą mokslinę laikyseną papildo didžiulė empatija menininkams. Ji iš tiesų „serga“ už juos ir savo žiniomis bei gebėjimais padeda jiems tapti labiau matomiems ir geriau suprantamiems.

Teatrologė, teatro kritikė dr. Ramunė Balevičiūtė

SMKA inf.