Kinas

Angela Schanelec apie „Muziką“

Vokiečių aktorė, režisierė ir scenaristė Angela Schanelec – viena ryškiausių vadinamosios Berlyno kino mokyklos atstovių. Ji neretai apibūdinama kaip radikali režisierė, ieškanti naujų kino priemonių. Schanelec griauna nusistovėjusius kodus. Jos kinas paremtas atviru stebėjimu, nehegemoninėmis struktūromis, sekos / erdvės svarba, pasakojimu, nutolusiu nuo kasdienybės ir chronologijos, ir vizualiai įtaigių akimirkų paieška kasdienybėje: tokių kaip maudynės upėje, pokalbis parke, pasivaikščiojimas naktį, ranka, uždėta ant kitos rankos miško kirtavietėje, ar netikėtas dviejų senų draugų susitikimas po daugelio metų miesto gatvėje.

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Pristatyti Agnieszkos Holland tikriausiai nereikia niekam. Ji – viena garsiausių šių dienų kino režisierių, kuria filmus bei serialus Europos šalyse ir JAV. Kartu ji viešoji intelektualė, turinti stiprų moralinį stuburą, nonkonformistė. Naujausias režisierės filmas „Žalia siena“, pasakojantis apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, – tik vienas iš pavyzdžių. Kaip rašo Živilė Pipinytė: „Holland yra rakštis kiekvienai lenkų valdžiai. Ji – aktyvistė, atvirai reiškia savo nuomonę, kritikuoja politikus, dalyvauja mitinguose, pasirašo atvirus laiškus, gina nepriklausomą spaudą, filmuose kalba apie tai, ką viena ar kita valdžia linkusi nutylėti ar paversti tabu, drasko negyjančias žaizdas.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kadaise vienas disidentas teisme sakė, kad jo nesutarimai su sovietų valdžia yra ne politinio, o estetinio pobūdžio. Prisiminiau šį teiginį per televizorių išgirdęs raginimą suapvalinti Lietuvą. Pamaniau, kad tai visiškas nonsensas, bet Vyriausybės komunikacijos departamento vadovas Marius Gurskas populiariame tinklalapyje patvirtino: „Pasitelkdami suapvalinimo metaforą, siekiame vaizdžiai perteikti klausimą, ar norime daugiau, ar mažiau Lietuvos piliečių, didesnių ar mažesnių demografinių rodiklių, stipresnių ar silpnesnių ryšių su lietuviais, pasklidusiais po visą Žemės rutulį.“

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Banelė ir Adama“

Saulė, mėlynas dangus, šiluma ir mylimojo prisilietimas – tiek nedaug reikia, kad pajaustum rojų žemėje. Kiekviena tokia akimirka tarsi pranašauja šviesų ir užtikrintą rytojų, bet pirmais kadrais maloniai žiūrovus nuteikiantis filmas – ne apie tai. Iš pirmo žvilgsnio „Banelė ir Adama“ („Banel e Adama“, rež. Ramata-Toulaye Sy, Malis, Senegalas, Prancūzija, 2023) pasakoja apie viltį ir norą gyventi, tačiau istorija pamažu įgauna vis niūresnį atspalvį.

Domas Junelis

Apie kai kuriuos paradoksus 2023 m. filmuose

Filosofas Alberto Toscano viename savo tekste sako, kad egzistuoja dvi graikiškosios tragedijos formos: sofokliškoji, kurios tikslas yra slegianti pirmykštės viršžmogiškos ir todėl amžinos esmės paieška, ir aischiliškoji, ryžtingai judanti link prieštaringai pasirodančio teisingumo. Aischiliškoji pranašauja įtrūkį ir priešinasi bet kokiam sugrįžimui į dar vieną tvarkos modelį, o sofokliškoji pateisina tragišką žmogaus likimą kaip amžiną pagrindą. Pastaroji tragedijos forma remiasi konservatyvia logika, o aischiliškoji tragedija nesibaimina kalbėti ne tik apie realius pokyčius, bet ir apie tragedijos nebūtinumą. Kitais žodžiais, tragedija yra, bet neprivalo būti. Tuo tarpu sofokliškosios tragedijos šūkis toks: tragedija yra ir todėl privalo būti.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Varžovai“

Nesvarbu, kokia tema kurtų Luca Guadagnino – jo kino gerbėjai eis į režisieriaus filmus. Žiūrovai jau žino, ko tikėtis: Guadagnino yra viliotojas, jo filmai elegantiški, su gražiais aktoriais, atpažįstamas ir personažų jausminis pasaulis. Guadagnino moka galantiškai slysti gyvenimo paviršiumi, kaip, tarkim, Rubenas Östlundas. Tai visiškai nereiškia, kad jų kinas kuo nors prastesnis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

...Senstanti kino žvaigždė Fabijana parašė prisiminimų knygą. Į jos pristatymą iš Niujorko atvyksta duktė Liumira su šeima. Tačiau memuarai – tik formali priežastis. Liumira išgyvena krizę, turi problemų su vyru, antraplaniu aktoriumi alkoholiku. Ji ieško progos pasakyti motinai viską, ko anksčiau nesugebėjo, apkaltinti ją egoizmu. Bet sugrįžimas padės apsispręsti, kaip gyventi toliau. Motinos namai Paryžiuje skendi žalumoje, šalia – didelis sodas, idilę gali sudrumsti tik kalėjimo kaimynystė. Tačiau Liumiros dukrelė čia iškart pasijus lyg pasakoje. Fabijanos knyga sukels konfliktų, bet kartu sužadins susidomėjimą jos naujuoju filmu.

Jorė Janavičiūtė

Pokalbis su filmo „Mokytojų kambarys“ scenarijaus bendraautoriumi Johannesu Dunckeru

Balandžio 16 d. Europos Parlamente (EP) Briuselyje įteiktas LUX Europos publikos kino apdovanojimas, jį šiemet pelnė „Mokytojų kambarys“ („Das Lehrerzimmer“, rež. Ilker Çatak, Vokietija, 2023). Filmas pasakoja apie jauną mokinių ir kitų darbuotojų mėgstamą, idealistiškai nusiteikusią vidurinių klasių mokytoją Karlą (Leonie Benesch), kuri nusprendžia pati išsiaiškinti vagysčių mokykloje kaltininką. Tai įtempta drama apie tiesos paieškas, analizuojanti galios santykius ir tai, kad ne visada geri ketinimai priveda prie geriausio rezultato.

Justinas Šuliokas

Nauji filmai – „Prezidentas“

Na kodėl net einant ketvirtajam nepriklausomybės dešimtmečiui vis dar turime apsimesti, kad vien aukštas valstybinis postas padaro žmogų kažkuo įdomų arba kad nepakeliamai nuobodus dviejų valandų jo šlovinimas yra išsamus ir visapusiškas portretas, o ne propaganda? Greičiausiai todėl, kad keliaklupsčiavimas autoritetui ir oficialiam konsensusui – bei lėkštas viską į juoda–balta redukuojantis mąstymas – nėra išskirtinai sovietmečio savybė, o šauniai gyvuoja net ir tariamai laisvose visuomenėse.

Rūta Birštonaitė

Nauji filmai – „Chimera“

Pasižiūrėjusi „Chimerą“ („La chimera“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, Turkija, 2023) svarstau, ar tik nebus režisierės Alice Rohrwacher kino globėjas tas prieštaringas senovės graikų dievas Hermis – gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkas, sukčių ir vagių užtarėjas. „Chimera“ – tai filmas apie vienišojo kelią, besidriekiantį ties pomirtinio pasaulio riba, bet nuolat nuvinguriuojantį į avantiūristinių nuotykių kupiną gyvenimo stichiją, kur net ribinės būsenos verčiamos pinigais.